Išdrįsk svajoti, arba Atlantas po mano kojomis

Pasidžiaugę gražiais vaizdais, vėl važiuojame toliau. Įveikiame jau anksčiau aprašytą „gyvatuką“:



O čia Masca kaimelis iš kitos pusės:



Bet jau nuotraukose matosi, kad oras mūsų tikrai nelepina . Kylam aukštyn į kalnus, turi atsiverti gražiausi vaizdai į vandenyną, į tarpeklius, slėnius ir kalnų viršūnes. Deja, nieko to nepamatome, nes važiuojam debesyse, tad aplinkui tik rūkas, kartais tenka įjungti stiklo valytuvus . Bet važiuojame tolyn su viltimi, kad dangus bent kiek prašviesės. Serpentinais rūke važiuoti tikrai ne pats didžiausias malonumas, kai matai kokį 20 metrų į priekį, ir daugiau nieko . Bet matyt kažkas išgirsta mūsų norus, nes pasiekus Buenavista del Norte, tampa šiek tiek šviesiau. Netrukus pasiekiame įžymųjį Garachico miestelį, nukentėjusį nuo ne taip seniai, „tik“ prieš 300 metų išsiveržusio ugnikalnio. Visa pakrantė ištisai sudaryta iš sustingusios lavos:



Visai simpatiška miestelio gatvelė:



Miestelio bažnyčia (kaip pasakoja legenda, būtent dėl jos statybos, teisingiau sakant, dėl turtuolių nenoro aukoti bažnyčiai, miestelis ir buvo užpiltas lava) ir varpinė:





Atrandu ir mano tabako krautuvėlę :



Sakoma, kad natūraliai iš lavos susidarę baseinai turi gydomųjų galių. Patikrinti to negalime, nes vandenynas audringas, didžiulės bangos daužosi į sustingusios lavos krantus:







Miestelyje papietaujame, pasimėgaujame kava. Kitas tikslas – Icod de los Vinos su Drakono medžiu.

Bet vėl apsiniaukia. Įvažiavus į Icod de los Vinos, lietus įsismarkauja. Bet nuvažiavus tokį kelią, tenka nekreipti dėmesio į vandenį, bėgantį iš viršaus. Parkuojamės aikštelėje ir einame ieškoti miestelio įžymybės. Prieiname laiptus su rodykle, lipame jų kairiąja puse – štai čia ir buvo esminė mūsų klaida . Bet apie tai šiek tiek vėliau. Netrukus prieiname vartelius į parką. Pasirodo, norint nueiti iki Drakono medžio, reikia susimokėti po 5 eurus kiekvienam. Merginos atsisako toliau eiti, o aš ir sūnus susimokame . Patenkame į gražų parką. Jei nelytų lietus ir kojos neslidinėtų, būtų visai įdomu pasivaikščioti po parką:





Dabar stengiamės kuo greičiau surasti Drakono medį. O štai ir jis:



Prieiname labai arti. Labai „susiraukšlėjęs“ senukas (pagal vienus šaltinius medžiui daugiau nei tūkstantis metų, pagal kitus – apie 600 metų):



Atsisukame atgal ir pamatome aukščiau besibūriuojančius turistus . Suprantame savo klaidą: reikėjo lipti dešiniąja laiptų puse ir eiti link tvorelės. Iš ten Drakono medį galima pamatyti nemokamai. Tad jei nenorite pasivaikščioti po parką, prieš tai užsimokėjus, nekartokite mūsų klaidos. Štai taip atrodo „nemokamas“ medžio vaizdas, visų turbūt ne kartą matytas:



Toliau planuose dar buvo La Orotava ir grįžimas pro Teidę. Bet lietus vis labiau pila, nežinome, ar kelias nuo La Orotavos link Teidės atidarytas. Todėl, kaip bebūtų gaila , nusprendžiame grįžti atgal trumpiausiu keliu: TF 82 keliu sukame link Santiago del Teide. Vėl serpentinai, tik dabar labai šlapi. Kai kur susidariusios didžiulės balos, nes lietus dažnai pereina į tikrą liūtį . Žmonai nuo posūkių ir nepertraukiamo kilimo – leidimosi darosi bloga. Bet be jokių nuotykių grįžtame atgal.
Tiesa, pakeliui dar sustojame Tenerifės perlų parduotuvėje. Kaip kompensacija už nevisiškai pavykusią išvyką į žmonos rankinuką gula perlų karoliai su prie jų derančiais auskarais. Žinoma, ne tie už 20 000 eurų (tokį brangiausią vėrinį mačiau parduotuvėje), žymiai pigesni , bet žmonos nuotaika vis tiek iš karto pasitaiso. Na, o vakaras tradicinis: krevetės su vynu arba romu - kiekvienam pagal skonį .

"Nemokamas" vaizdas man netgi gražesnis tik nežinau ar iš taupumo, ar iš ties taip ir yra
Papildyta:


Super manau geras atpildas už patirtą "vargą"

Graži ir čia Tenerifė Bet lietaus visai nemažai gavot,ar tik toks įspūdis skaitant susidaro?
Įdomu kokia kompensacija būtų už visai nevykusią išvyką,jei už ne visiškai pavykusią-perlai ?

Labai myliu tą serpantino į Mascą vaizdą dažnai jį savo kompiuteryje vis pasižiūriu. Ir komplimentai jums kaip puikiam pasakotojui - visi jūsų reportažai įdomūs, informatyvūs, esu daug ką iš jų panaudojusi savo kelionėse Keliaukit ir dalinkitės įspūdžiais.

Gal labiau toks įspūdis . Jei būtume tik pliaže gulinėję, lietaus nebūtume gavę. Bet reikia susitaikyti, kad šiaurinėje salos pusėje oras dažnai būna ne koks.


Smagu sužinoti, kad kažkam, ne tik man, mano reportažai naudingi. Bet judėkime toliau:

Išaušta dar viena diena Tenerifėje. Programa minimum jau įvykdyta, todėl šią dieną buvom nusprendę skirti pasyviam poilsiui. Bet sūnus labai nori apsilankyti Siamo vandens atrakcionų parke. Sutariam, kad tai jam bus dovana gimtadieniui (šiek tiek išankstinė dovana, nes sūnaus gimtadienis tik balandžio mėnesį). Tad planus šiek tiek keičiam: merginos išeina pasipliažinti, pasikavinti ir pasišopinti, o aš ir sūnus lekiame į Siamo parką. Tik nuotraukų nebus, nes fotoaparatas liko pas merginas, o ir tarp vandens purslų nelabai pafotografuosi . Apsilankymas šiame viename didžiausių vandens atrakcionų parkų pasaulyje visiškai pakeitė mano požiūrį į tokio pobūdžio parkus (iki tol buvau lankęsis tik Vichy parke Vilniuje).
Parko tinklapis. Parkas ne iš pigiųjų: bilietas 33 eurai (jei lankotės Loro parke, galite pirkti jungtinį bilietą – bus pigiau), dar 3 eurai automobilio parkingas ir 3 eurai spintelė rūbams. Bet tikrai negaila nė vieno išleisto euro. Keturios valandos, praleistos parke, prabėgo kaip viena akimirka. Deja , remontui uždarytas dirbtinis paplūdimys su didžiausiom – iki 3 metrų – dirbtinėm bangom. Bet ir be jo buvo ką veikti. Visų pirma išbandėm dirbtinę upę Mai Thai: įsitaisai ant pripučiamo rato, o tėkmė lėtai neša pro krioklius, ryklių baseiną, specialiu eskalatoriumi užkelia aukštyn, po to vandens nusileidimo lataku čiuoži žemyn. O po tokio relakso prasidėjo tikras adrenalino antplūdis : išbandėme visus atrakcionus, išskyrus vieną (neseniai vienoje Travel Channel laidoje jis buvo įvardytas kaip vienas iš ekstremaliausių pasaulyje): Tower of power, kuriame stačiu lataku didžiuliu greičiu leidžiamasi iš 28 metrų aukščio . Bet buvo ką veikti ir be jo: „Gyvatės“, labai primenančios parką Vilniuje, „Vulkanas“, kuriame patenki į kalno vidų, o aplink viskas žybsi. Buvo ir tokių – „Drakonas“, „Mekong Rapids“, kur labai „maloniai“ nuteikia instruktorių įspėjimai prieš leidžiantis: kas beatsitiktų, tik nepaleiskite pripučiamo ratų rankenų. Kur tu jas paleisi, kai išcentrinė jėga sviedžia tave į keliolikos metrų aukštį , pirštų jokia jėga neatgniaužtų . Bet koks palengvėjimas, kai priekyje pamatai baseiną ir pūkšteli į jį. Vienu žodžiu tos valandos, praleistos Siamo parke, buvo jėga .

O merginos tuo metu veltui laiko neleido (šiek tiek „kompromato“ ):



Vakarui suplanuota atsisveikinimo su Tenerife vakarienė. Pagal rekomendacijas pasirenkame restoraną El Mirador, kuris yra miestelyje Los Abrigos. Pats restoranas stovi ant pačio vandenyno kranto. Štai šioje įstiklintoje terasoje mes vakarieniavome:



O čia vaizdas iš terasos:



Restoranas įžymus tuo, kad jame galima užsisakyti keptą Kanarų salų žuvį . Ją išsirenki iš nemažos krūvos žuvų, sudėtų tarp ledų (mums žuvį parinko padavėjas, nes nesame šios srities žinovai). Žuvis pasveriama – mūsų pasirinkta svėrė 1.6 kg. Žuvis čia pat paruošiama kepimui, galima stebėti visą kepimo procesą. Malonumas ne iš pigiųjų: vienas kilogramas gyvo svorio kainuoja beveik 20 eurų, visa vakarienė kainavo apie 80 eurų. Bet tikrai skanu ir įdomu. Belaukiant kol iškeps žuvis, užsisakom ir užkandžius. O jie tokie (čia vienam asmeniui ):



Na, ir pagrindinis patiekalas, kuris kažkodėl labai greitai išnyksta :



Los Abrigos uostas, kuriame supasi laiveliai, ne taip seniai sužvejoję mūsų suvalgytą žuvį:



Dar nuvažiuojame iki El Medano. Nuostabioji Montana Roja, dėl savo uolienų struktūros labai gražiai nusidažanti leidžiantis saulei :



Pakeliui link Los Cristianos dar užsukame į San Isidro miestelio Mercadon prekybos centrą nusipirkti lauktuvių: juk negalima išvykti iš Tenerifės be Santa Kruzo romo .

Kaip bebūtų gaila, gyvenimas dažnai patvirtina taisyklę: viskas, kas gera, greitai baigiasi . Baigiasi ir mūsų viešnagė Tenerifėje, prabėgusi kaip viena akimirka – išaušta paskutinis rytas saloje. Oro uoste turime būti apie antrą valandą popiet, todėl sutvarkę apartamentus, išeiname atsisveikinti su vandenynu. Bevaikščiojant akis užkliūva už štai tokių nuosavų namų – neblogai būtų kažką panašaus turėti :



Ar tokį „namelį“ ant vandenyno kranto :



Atsisveikinam su Atlantu nuo vulkaninės kilmės natūralaus molo:



Paskutinis žvilgsnis į gražuolę Teidę :



Gal kada nors dar sugrįšime pas tave, gal į pačią viršūnę, gal...

Bet dabar laikas į oro uostą. Mūsų dar laukia trumpas pasimatymas su Barselona.

III dalis. Akimirka Barselonoje

Po trijų su puse valandų leidžiamės Barselonos El Prato oro uoste. Čia jau tamsu. Pirmoji užduotis – pasiekti užsakytą viešbutį šalia Ramblos. Dar prieš kelionę ieškant vietos nakvynei, paiešką apribojau Rambla gatvės apylinkėmis – laiko turime tikrai nedaug, o pamatyti daug ką norisi, tad nakvynės pasirinkimas toje vietoje, manau, logiškas. Viešbutį išsirinkauštai šitą.
Ką galiu pasakyti? Apsistoti vienai nakčiai gal ir nieko (už du dviviečius kambarius su atskirais dušais ir WC sumokėjome 88.20 EUR). Bet viešbutis toks truputį „pavargęs“, aptrintas, įsikūręs triukšmingame rajone. Vėlai vakare su žmona bandėme pasivaikščioti aplinkui. Pasivaikščiojimas ilgai netruko – daug juodukų, prostitučių ir panašaus plauko veikėjų . O naktį už lango nepaliaujamas triukšmas . Vis dėlto booking.com tinklapyje pateikti vertinimai daug maž atitinka tikrovę, žinome, vertintojų turėtų būti virš 50. Ateityje tikrai nebesirinksiu viešbučio, kurio įvertinimas mažiau nei 7.5 (čia buvo tik 6.6). O Barselonoje nakvynės ieškočiau Gotic kvartale.

Oro uoste daug nieko neieškodami lipame į aerobusą, kuris veža tiesiai į Katalonijos aikštę. Kaina nemaža: mums keturiems pirmyn-atgal bilietai kainavo 40.80 eurų. Bet už patogumus reikia mokėti. Išlipę Katalonijos aikštėje, šiaip taip susirandame Ramblą:



Joje jau pilna žmonių. O mes po gero pusvalandžio pasiekiame viešbutį, prisiregistruojame, ir vėl „į trasą“ – nemiegoti atvykome . Pagrindinėje Barselonos pėsčiųjų gatvėje žmonių vis daugėja, kai kur praeiti sunku. Netoli Katalonijos aikštės užeiname į La Poma piceriją. Už dvi nemažas picas (jų užteko mums keturiems) sumokame beveik 30 eurų – ne taip ir brangiai, ar ne ?
Pasistiprinę keliaujame toliau – norime pamatyti du gaudi architektūros šedevrus. Netrukus mes prie Casa Batlló. Tikrai smagi architektūra, o ir apšvietimas visai nieko:



Žygiuojame toliau. Pakeliui dėmesį patraukia kavinė su kumpiais. Vaizdas suaktyvina seilių liaukų veiklą :



O ši gatvė mums sužadina prisiminimus apie Paryžių - labai panašioje gatvėje ten gyvenome:



Nors kojos jau po truputį linksta, bet turime dar pamatyti La Pedrera. Bet čia mūsų laukia didysis Barselonos nusivylimas - Gaudi architektūros šedevras paslėptas po automobilio reklama :



Susinervinę nusprendžiame keliauti atgal, bet taupant kojas, pasinaudojame dar viena nepigia paslauga – metro (vienkartinis bilietas vienam 2.15 eurų – kol nekonvertuoji į litus, visai nieko kaina, bet pavertus į litus ). Išlipame netoli viešbučio. Po jau aprašyto vėlyvo pasivaikščiojimo apie viešbutį, griūname miegoti – ryt lėktuvas išskrenda 15 valandą, tad dar norime pamatyti keletą Barselonos trupinėlių.

Anksti ryte šokame į metro ir po kelių sustojimų mes jau prie turbūt įžymiausios Barselonos vietos – Sagrada Familia. Prieš kelionę buvo planų aplankyti ir šios šventovės vidų, bet kaina, laiko trūkumas ir jau pasireiškiantis kelioninis nuovargis privertė atsisakyti . Bet ir šios daug diskusijų sukėlusios bažnyčios išorė mus sužavėjo:







Kranai dar labiau paryškina bažnyčios didybę:

Vienoje suvenyrų parduotuvių pamatome Sagrada Familia maketą – taip ji turėtų atrodyti baigus statybas:



Vėl lipame į metro. Netrukus mes jau prie Viduržemio jūros kranto. Mus pasitinka paminklas Kristupui Kolumbui:



Iš arčiau:



Pasivaikštome palei uostą, įsiamžiname prie paminklo. Žmona, matyt, gyvenime negali be liūtų (ar Liūto? ):



Toliau vėl Ramblas, tik šį kartą rytinis, todėl pakankamai ramus. Dar nueiname iki vieno pirmųjų Gaudi darbų - Güell Palace. Į vidų dėl laikos stokos neiname. Išorę fotografuoti pakankamai sunku – siaura gatvė:





Nuo Güell Palace už kelių šimtų metrų mūsų viešbutis. Išsiregistruojame, su lagaminais Rambla dardame link Katalonijos aikštės, kur mūsų laukia aerobusas. Akimirka Barselonoje baigiasi .
Pralekia dar keletas valandų. Per lėktuvo iliuminatorių paskutinį kartą pažvelgiame į Viduržemio jūrą - gal Prancūzijos, o gal Italijos krantas:

EPILOGAS

Kelionė, deja, baigėsi. Kelionė, įrodžiusi paprastą tiesą: gyvenime reikia išdrįsti svajoti, ir svajonės dažnai tampa realybe .
Svajonė įgyvendinta. Bet negalima gyventi be svajonės. Todėl drįstame svajoti apie daug ką: į Atlantą kojas įmerkėme, bet kaip „ateina“ vanduo dar nematėme – reiktų nukeliauti iki St.Michel Prancūzijoje ar San Sebastiano Ispanijoje; Tenerifėje palikome dar daug nepamatyto ir nepatirto; mano komandos nariai svajoja apie poilsinę kelionę su AI Turkijoje ar Maljorkoje (matyt, per daug juos pažintinėmis kelionėmis užvaikiau ); norėtųsi dar grįžti ten, kur palikome dalelę savęs – į Kroatiją; dar Bavarija, Austrija... Svajonių tikrai nepritrūks. Tad gal dar susitiksime čia, kelionių fotoreportažų skyrelyje, gal dar šiemet...

O dabar belieka:
Tenerifė. 2014 metai. Prisiminimui…



Adiós

Puiku, puiku ir dar kartą puiku . Kažkaip tarp eilučių, lyg ir išskaičiau kitą svajonę . Lauksiu fotoreportažo ir matysiu ar neklydau. Gražių kelionių.

Artūrai, ačiū-keliauti kartu buvo tikrai smagu
Man labai džiugu, kad į kelionę vis dar išsiruošiat visi kartu. Jaunimas šiais laikais gana anksti nustoja keliauti kartu su tėvais, o jūsiškiai šaunuoliai, kad vis dar palaiko kompaniją.

Jei tos gerosios sąlygos dar galios ir kitais metais, tikiu, kad tikrai užkilsit ir į Teidės viršūnę O nuo savęs dar linkiu ten būtinai pamatyti Anaga kalnus-jie verti to

Atlantas užburia savo didingumu. Ta meilė iš pirmo žvilgsnio vis apie save primena, tad linkiu greito pasimatymo su juo