Išdrįsk svajoti, arba Atlantas po mano kojomis

Sekmadienio rytas, kvapni kava geriama, o naujo "torto gabalėlio" nėra

Artūrai15, pasitaisykit, nes gerbėjai laukia įliustruotų skaitinių

Jau pamiršusi buvau, kaip lengvai ir smagiai skaitosi jūsų reportažai
Laukiu tęsinio

Kadangi laukiate tęsinio, tai skubu taisytis , kad ryt ryte turėtumėte ką veikti prie kavos .

Išaušta saulėtas rytas. Danguje – jokio debesėlio . Su gera nuotaika išvažiuojame į vakarinę salos pakrantę. Dar planuojant kelionę, perskaičius Elvitos reportažą, nusprendėme paplaukioti laivu Flipper Uno. Čia jų tinklapis. Laivas į vandenyną išplaukia pusę dvylikos ir pusę trijų. Planavom išplaukti anksčiau. Todėl į Los Gigantes atvažiuojam apie dešimtą. Miestelis sužavi iš pirmo žvilgsnio :







Taip gražiai „žydi“ namai:



Susirandam, kur parduodami bilietai, bet nusiviliame: visi bilietai mūsų pageidaujamu laiku jau beveik parduoti, yra tik viena vieta . Pasirodo, norint pakliūti į laivą 11.30, reikia bilietus užsisakyti prieš dvi dienas. Planai žlunga. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą (bet gyvenime dažniausiai būna priešingai: nėra to gero, kas neišeitų į blogą ). Bilietų 14.30 dar buvo – ir daug, todėl laive buvo žymiai laisviau. Kadangi planuose dar buvo juodojo smėlio paplūdimys Playa de la Arena, o iki laivo išplaukimo daugiau nei 3 valandos, judam link paplūdimio. Ir čia vėl neapsirinkam: jei paplūdimyje būtume, kaip planavome, po pietų, būtų buvę per karšta.

Keletas kilometrų automobiliu, ir mes jau Playa de la Arena. Jis pasitinka didelėmis bangomis ir raudona vėliava (maudytis draudžiama ):



Bet mes su sūnumi dvi valandas maudėmės, merginos trumpiau. Maudymasis paprastas: atsistoji taip, kad vanduo pėdas apsemtų, o tada „ateina“ banga, kai kada vos ne virš galvos. Tad giliau lįsti ir nėra ko. O jei tik kas pabando eiti giliau, gelbėtojas iš karto švilpia, liepia grįžti atgal. Čia pajuntam, kaip vandenynas traukia į savo glėbį. Gyvenam prie Baltijos, mėgstame pasitaškyti po bangas, žinom, kaip bangos traukia, bet čia ... Turi tvirtai stovėti. Tik viena bėda: akmenys, kuriuos neša bangos. Visų pirma jie apdaužo kojas ateinant bangai, po to tą patį pakartoja jai grįžtant . Kojos po maudynių liko žaizdotos, bet vis tiek tooooks malonumas „pasidaužyti“ po Atlanto bangas :



O tolumoje gal įžiūrėsit laivą su burėmis. Tai tas pats Flipper Uno, taigi, netrukus ir mes ten toli toli būsim:



Tarp kitko, šiame paplūdimyje sutikom net tris šeimas iš Lietuvos – čia matyt populiaru atostogauti.
Dvi valandos prabėga labai greitai. Juodasis smėlis kaista žymiai stipriau, nei mūsiškis, Baltijos, todėl įdienojus pastatyti basą koją ant jo beveik neįmanoma. O ir saulė kepina, galima ir nusvilti, tad judam iš tikrai nepakartojamą įspūdį palikusio paplūdimio.
Pakeliui link automobilio užsukam į kavinę, kas ledų, kas kavos. Padavėjas atneša meniu ir atverčia ją ten, kur patiekalai surašyti rusų kalba ... Homo sovieticus antspaudas mumyse turbūt jau neištrinamas...

Netrukus parkuojamės uoste, iš kurio išplauksime. O jums neatrodo, kad Los Gigantes kabo ore:



O va ir mūsų, atsiprašau, ne „mūsų“, o piratų laivelis, parplukdantis pirmąją partiją:

Pusvalandis iki įlipant į laivą, išgeriam Akvaplant tablečių – čia vėl patarimas iš Elvitos reportažo, kad nereikėtų plaukiant žuvų maitinti, persisvėrus per bortą . Nežinau, ar dėl tablečių, ar dėl to, kad per daug nesupo, plaukiant nepykino.

Išplaukiant iš uosto, piratų įgula prisistato, praneša, kad vyno, alaus ar Fantos galėsim gerti kiek norim . Išplaukus į atvirą vandenyną, įvyksta burių pakėlimo ceremonija:



Pirmoji programos dalis – delfinai. Netrukus juos pamatome:





Pasisukiojus vienoje vietoje, plaukiam toliau:



Čia ir vėl delfinai (deja, nepavyko kadre pagauti jų iššokusių virš vandens ):







Teidė iš vandenyno atrodo nuostabiai (argi gali būti kitaip?) :



Atsižiūrėję delfinų, plaukiam arčiau Los Gigantes uolų. Jos kai kur kyla į viršų iki 600 metrų:

Tęskit tęskit, nes vis dar įdomu kas, kaip ir kur

Nuostabu
O ypač žinant, kad keliavot tuo pačiu laiku kaip ir mes...

Jau kaip laukiu tęsinio...

Tokius šiltus fotoreportažus tik ir skaityti, kai lauke vis dar šaltas pavasaris...

Toliau plaukiame link uolų. Darosi pakankamai karšta. Daug kas nusivilkę marškinėlius, deginasi saulėje. Žvilgsnis tolyn į vandenyną, o ten ūkanose paskendusi La Gomera:



O į uolas tyška vandenyno bangos:



Ant mūsų burlaivio takelažo virvių įsitaisęs piratas įdėmiai žvelgia į tolį, ieškodamas laivų, kuriuos būtų galima užgrobti :



Nors aplink nuostabūs vaizdai, bet skrandis pradeda urgzti: senokai bevalgėme. Bet piratai viską apgalvoję: netrukus jau mūsų rankose lėkštės, o juose garuoja paela . Ar dėl to, kad esame labai alkani, ar dėl to, kad paela gerai pagaminta, ji mums labai skani, todėl paprašome dar pakartoti. Piratai neprieštarauja, į lėkštę dar įverčia paelos – va dėl ko gerai plaukti, kai laivas nepilnas .

O kas čia vandenyne plūduriuoja? Žmogus už borto?!



Neišsigąskit, nes viskas paprasčiau: prasideda dar viena atrakcija. Norintys gali išsimaudyti vandenyne: arba šokant į vandenį pasileidus nuo trapecijos, arba nulipant štai tokiais laiptukais (fotografuota plaukiant, todėl tiek purslų apie trapą):



Po maudynių toliau plaukiame palei įspūdingas uolas:

Kadangi esame piratų svečiai, jie pavaišina savo tradiciniu gėrimu – romu. Temos autorius irgi neatsispiria pagundai :



Praplaukiame pro Mascos tarpeklio pabaigą. Kitą dieną būsime šio tarpeklio pradžioje:



O toliau mūsų laukia turbūt įspūdingiausia atrakcija: žuvėdrų (jei tai buvo jos, o ne kokie kiti jūros paukščiai ) maitinimas. Vienas iš įgulos narių iš pradžių mėtydamas maistą prisivilioja žuvėdras. Po kiek laiko seka tikrai įspūdingas šou: jis į burną įsideda sūrio, o gal kitokio maisto lazdelę, žuvėdra praskrisdama pačiumpa ją tiesiai iš burnos. Kaip jos nesukapoja ar bent jau nenubrozdina veido, nesupratome :



O uolos vis dėlto gražios:



Kokį žvėrį jums primena ši uola?



Trys valandos prabėga labai greitai. Laivas suka į uostą. „Grėsminga“ piratų vėliava vis dar plazda:



Šis pasiplaukiojimas kainavo po 27 eurus kiekvienam. Bet tikrai nebuvo gaila dėl išleistų pinigų.
Vėl grįžtame į Los Cristianos. Nusprendžiame, kad ši diena buvo tikrai įspūdinga. O ir dabar, žvelgiant iš laiko perspektyvos, galiu pasakyti, kad tai buvo pati geriausia diena Tenerifėje: saulė, bangos, juodasis smėlis, delfinai, uolos – nepamirštami įspūdžiai .

Ryt mūsų laukia Mascos tarpeklis ir šiaurinė salos pakrantė. Įspūdžiai turėtų būti dar geresni, nei šiandien, bet kaip bus iš tikrųjų ? Laukite tęsinio .

laukiame, laukiame

jau kokia skani kava šį rytą buvo

Aš taip pat jungiuosiu į laukiančiųjų sąrašą ypač dėl Mascos buvau ten prieš ketverius metus - tai vienas įspūdingiausių mano atsiminimų, likusių iš kelionės į Tenerifę - tik beveik visos nuotraukos "saulės išdegintos", laukiu jūsiškių.

Visų pirma turiu atsiprašyti, kad nepateisinsiu Jūsų lūkesčių: Masca tarpekliu mes nėjome, tik aplankėme to paties pavadinimo kaimelį . Na o gražių nuotraukų galite rasti naujajame Elvitos reportaže. Bet kad galutinai Jūsų visų nenuvilčiau, pamėginsiu papasakoti ir parodyti, ką nuveikėme tą dieną Tenerifėje .

Taigi, pakankamai anksti ryte išlekiam į šiaurinę salos dalį, pakeliui užsukdami į Masca kaimelį. Visų pirma reikia pasiekti Santiago del Teide. Nors atstumas nedidelis – apie 40 kilometrų, bet autostrada labai greitai baigiasi, prasideda serpentinai. Ir nepasakyčiau, kad labai paprasti – atsipalaidavus nepavažiuosi. Pro automobilio langą bėga tipiški Tenerifės vaizdai:



Santiago del Teide miestelyje išsukame iš TF 82 kelio į TF 346 - patį smagiausią kelią Tenerifėje, kuriuo mums teko važiuoti. Jei iš priekio atvažiuoja protingas vairuotojas, tai abiem pasukus kiek įmanoma dešiniau, tame kelyje prasilenkiama be problemų. Bet būna ir tokių, kuriems atrodo, kad čia jie vieni, pasukti dešiniau kažkodėl nenori arba bijo , va tada jau reikia žiūrėti, kad veidrodukai nesusikabintų. Labai staigių posūkių daug, bet betoniniai stulpeliai šalikelėje tikrai suteikia saugumo jausmą:



Vienu žodžiu, vairuotojui, šiek tiek važiavusiam kalnų serpentinais, kelias tikrai įveikiamas . Pakeliui daug apžvalgos aikštelių. Stojame pirmoje. Vėjas toks, kad atrodo nupūs į bedugnę:





Bet pavažiavus šiek tiek toliau į aikštelę, kuri matosi nuotraukoje aukščiau, visiškai nesijaučia jokio vėjo, tik dangus vis labiau niaukiasi. Ten, apačioje, Masca kaimelis, kuriame prasideda to paties pavadinimo tarpeklis. Bet iki jo dar reikia įveikti daug posūkių, visą tą "gyvatyną" matomą nuotraukoje, vėliau reikės kilti ir tuo tolumoje esančiu "gyvatuku":



Privažiavus kaimelį, automobilio nėra kur pastatyti – visos šalikelės užimtos anksčiau atvykusių automobilių. Pravažiuojame truputį žemyn, automobilį pasistatome ant stipriai apsitrynusių geltonų juostų prie štai tokio kriokliuko:



Įveikus tokius serpentinus tiesiog būtina aplankyti patį kaimelį. Tad šalikele kopiame į kalną. Čia irgi gyvena žmonės, kalnų terasose augina bulves. Matėme jau nukastų, o šalia žydintys bulvienojai – nukasami keli derliai per metus :



Pagaliau pasiekiam kaimelį, apžiūrim suvenyrų parduotuves. O čia pats tarpeklis:







Pačiu tarpekliu, kaip jau minėjau, nėjome – gal kada nors, gal... Bet jei eičiau, tai mano nuomone geriausias pasirinkimas būtų toks, kokį pasiūlė Elvita: važiuoti iki Los Gigantes, iš ten su specialiu taksi iki Mascos, o išėjus prie vandenyno laivelis parplaukti atgal į Los Gigantes. Tada nereiktų sukti galvos, kur palikti automobilį prie kaimelio, nereiktų nuėjus iki vandenyno grįžti atgal (man atrodo, eiti tuo pačiu keliu, nors ir į kitą pusę, nelabai įdomu).