Išdrįsk svajoti, arba Atlantas po mano kojomis

IŠDRĮSK SVAJOTI, ARBA ATLANTAS PO MANO KOJOMIS

Tenerifė, trupinėlis Bergamo ir akimirka Barselonoje






Mielieji, kviečiu Jus į naują mano reportažą, jau šeštąjį (nuorodas į visus mano reportažus rasite šios žinutės pabaigoje, mano paraše). Nusprendžiau pasidalinti savo paskutinės kelionės įspūdžiais. Ilgai svarsčiau : apie Tenerifę daug prirašyta, mes kažko naujo neatradome, bet jau kažkur esu rašęs, kad kiekvienas reportažas didžiulė pagalba visiems, besiruošiantiems keliauti. Tad tikiuosi, kad ir šis mano „kūrinys“ kam nors padės. Ir dar – visai smagu po kiek laiko atsiversti senus savo reportažus ir prisiminti tas emocijas, įspūdžius, jau šiek tiek primirštus (čia pasiteisinimas tam atvejui, jei nebus skaitančių )... Na, o jei visgi kažkas skaitys, tada lauksiu Jūsų komentarų, ypač kritiškų . Tik įspėju: liksiu ištikimas savo rašymo stiliui, todėl skaityti jums teks daug, rasite nemažai subjektyvumo – toks jau aš ...

Ką gi, pradėkime.

I dalis. Trupinėlis Italijos: Bergamas

Kaip minėjau, nenorėjome miegoti oro uoste, todėl užsisakėm viešbutį B&B Al Vicolo.
Viena nakvynė su pusryčiais mums kainavo 100 eurų. Viešbutis patiko – švarus, tylus, toks itališko stiliaus . Plačiau apie jį paskaityti ir nuotraukas pažiūrėti galite Cobre reportaže (tiesą sakant, viešbutis buvo užsakytas pagal jos rekomendacijas ). Namie planuojant viešnagę Bergame, susiradau neblogą visuomenio transporto puslapį
Autobuso bilietas kainuoja 2.10 eurų. Miesto centrą pasiekia per penkiolika minučių. Mūsų užsakytas viešbutis yra centrinėje miesto dalyje – Citta Alta, ant kalno. Paskutinis autobusas į šią miesto dalį išvyksta apie pusę devynių vakaro, dvidešimt minučių po lėktuvo nusileidimo. Vėliau autobusai veža tik iki funikulieriaus, juo patenkama į Citta Alta.
Lėktuvas nusileidžia apie dešimt minučių anksčiau – labai gerai, į mums reikalingą autobusą turime spėti. Bet čia prasideda mūsų nuotykiai - na kaipgi mūsų kelionės be jų . Nuotykis ne iš maloniausių: oro uoste dingsta bagažas, ir ne registruotas, o rankinis : lagaminas su visais dukros rūbais. Papasakosiu šiek tiek plačiau apie tai, tam, kad nekartotumėte mūsų žioplų klaidų.
Taigi, laukiu registruoto bagažo, rankoje laikydamas mažąjį lagaminą. Mūsų komanda išsiskirsto: kas į tualetą, kas šiaip pažioplinėti, dukra lieka šalia manęs. Pamatęs atvažiuojantį lagaminą, palieku rankinį stovėti šalia dukros. Pasiėmęs lagaminą, einu ieškoti kitų komandos narių, įsitikinęs, kad mažąjį lagaminą turi dukra. Po kelių minučių pastebime, kad nei vienas to lagamino neturime . Karštligiškai apibėgame bagažo išdavimo salę. Tuo metu buvo atskridę dar 2 lėktuvai, žmonių daug. Lagamino niekur nėra . Galvoje sukasi viena mintis: „Nukniso iš žioplių“. Ką daryti? Kreipiamės į pareigūną, atsakingą už bagažą. Jis paskambina vairuotojui, vežusiam nuo lėktuvo – gal autobuse palikome? Ne. Ką toliau daryti ? Vilties dar neprarandame, todėl neišeiname iš bagažo išdavimo salės – grįžti į ją nebegalima. Sūnus nusprendžia išeiti – vis tiek mums nebepadės. Pareigūnas pasiūlo kreiptis į policiją, kurios atstovas sėdi kitame salės kampe. Deja, policininko anglų kalbos žinios tokios pat, kaip mūsų italų . Bet išgirdęs žodį „baggage“ labai apsidžiaugia ir... ir nukreipia mus atgal pas bagažo pareigūną . Ratas užsidaro, viltys galutinai žlunga. Viena mintis galvoje: „Nukniso, svoločiai“. Abu pareigūnai tarpusavyje išsiaiškina ir pasiūlo mums palaukti 20 minučių, po to rašys protokolą. Mums reikalingas autobusas seniai nuvažiavo... Bet tuo metu suskamba mano mobilusis – skambina sūnus. Jis džiugiu balsu praneša: „Atradau lagaminą“ . Nieko nelaukdami atsisveikiname su pareigūnais ir išeiname į atvykimo salę. Taip, mūsų lagaminas. Pasirodo, viena moterėlė, pamačiusi lagaminą šalia bagažo išdavimo transporterio, pagalvojo, kad tai jos draugės, atskridusios kartu, bagažas, ir ramiai jį išsivežė . Dar gerai, kad jos buvo salėje, kažko laukdamos. Jei būtų su lagaminu išvykusios į Bergamą ar Milaną... Vienu žodžiu, sūnus bevaikščiodamas po salę, pamatė panašų į mūsų lagaminą, pradėjo aiškintis, kieno jis, visi išsigynė, tad beliko jį atidaryti ir įsitikinti, kad ten mūsų daiktai. Viskas gerai, kas gerai baigiasi. Istorijos moralas aiškus – savo daiktų iš akiračio niekur paleisti negalima .

Sulaukiame autobuso, kuris nuveža iki funikulieriaus. Jame galioja tie patys autobuso bilietai - už užvežimą į kalną papildomai mokėti nereikia. Planuodamas kelionę buvau numatęs ir tokią galimybę, apėjau su google žmogeliuku visą maršrutą nuo funikulieriaus iki viešbučio, todėl neklaidžiodami pasiekiame nakvynės vietą. Pakeliui:





Įsikūrę viešbutyje, išeiname paklaidžioti po naktinį Bergamą. Skrandžiai jau urzgia, nervai po įvykių oro uoste dar įtempti, alaus bokalas man ir vyno taurė moteriškajai komandos daliai tikrai nepamaišys . Tad susirandame piceriją. Penktadienio, dar ir šv. Valentino dienos vakaras. Picerija pilna, visi pakankamai linksmi ir triukšmingi – juk jie italai. Picerijos akcentas:



O čia mūsų vakarienė (o gal naktipiečiai?) :



Pasistiprinę išeiname į naktines Bergamo gatves. Šiame mieste labai daug visokių instaliacijų, viena iš jų:



O čia labai simpatiška gulbė, suformuota ant miesto gynybinės sienos iš vijoklių:



Žvilgsnis į žemutinį miestą:



Bet jau laikas miegoti. Grįžtame į viešbutį. Susitariame su šeimininku, kad pusryčiai bus 8 valandą – mūsų lėktuvas išskrenda 13 valandą, todėl norime pasibastyti porą valandų po Bergamą. Tarp kitko, šeimininkas šneka tik itališkai, bet mes kažkaip susikalbame .

Ryte po pusryčių, kuriuos paruošė pats šeimininkas, prasideda mūsų bastymasis po Bergamą. Galiu drąsiai pasakyti: šis miestas mums labai patiko. Jis sužavėjo savo gatvelėmis, bažnyčiomis, savo architektūra, vaizdais į Alpes, vienu žodžiu sužavėjo savo itališkumu . Tad pasibastykim kartu po šį mielą šiaurės Italijos miestą.

Varpinės bokštas:



Pasiekiame Santa Maria Maggiore baziliką. Ji negali palikti abejingų.
Fasado detalė:



Užeiname į vidų. Nors laikas spaudžia, bet šioje vietoje neįmanoma tik pralėkti, taip norisi pasėdėti, pamedituoti, pasigrožėti užvertus galvą :





Nuostabi klausykla, už jos puikus gobelenas:



Sužavi ši skulptūrinė kompozicija:



Liekame ištikimi savo tradicijai: kiekviename mieste, aplankius bažnyčią, uždegti žvakutę :



O šis vaizdas man toks itališkas (čia katedros, esančios šalia bazilikos, bokštas):



Užeiname į katedrą. Ji atrodo prabangiau už baziliką, bet pastarojoje buvo jaukiau. Katedros altorius:



Dar vienas bokštas su laikrodžiu:



Papildyta:
Bastomės toliau. Pasiekiame šiaurinę Citta Alta dalį. Iš jos atsiveria puiki Alpių panorama:



Na, argi galima nesusižavėti tokiomis itališkomis gatvelėmis:



Bet jau laikas sukti link viešbučio. Atsisveikiname su svetingu šeimininku. Autobusu nusileidžiame į Citta bassa (žemutinį miestą) – reikia nusipirkti šiek tiek maisto į lėktuvą. Dar kartą atsigręžiame į mus taip sužavėjusį Bergamo Citta Alta:



Sulaukiame autobuso, pažymėto lėktuvo ženklu. Netrukus atsiduriame oro uoste. Jis įsiminė mums ne tik vakarykščiu nuotykiu, bet ir didžiule eile prie patikros . Sėkmingai įveikę visas procedūras, vėl sėdime savo vietose lėktuve. Deja, skrydis vėluoja visa valanda . Tad pirmo vakaro planai Tenerifėje jau pasmerkti, nes atskrisime jau temstant. Bet svarbiausia – mes skrendame link savo svajonės .
Po trijų valandų skrydžio po mumis – Atlantas:



Netrukus leisimės Tenerifėje. Kokia ji mus pasitiks ?

Pagaliau , nes jau galvojau, kada cia bus ta ataskaita

Kaip smagu, kad sulaukėm ir Jūsų fotoreportažo Nes juos visus labai įdomiai rašot ir pateikiat lab ai daug informacijos

Arturai15, labai džiaugiuosi Jūsų įgyvendinta svajone ...prisimenu Jūsų postus reportažo pradžioje ir dar kartą įsitikinau, kad reikia tik labai norėti-ir svajonės pildosi
Smagu, kad į savo svajonę keliavote visi šeimos nariai ...laukiu šios svajonės aprašymo....tik įdomu ...kokia kita svajonė

II dalis. Tenerifė: svajonės išsipildymas

Taigi, lėktuvas leidžiasi pavėlavęs, o Tenerifė mus pasitinka apniukusi, bevažiuojant link apartamentų Los Cristianos net lietus nukrapnoja, Teidės nesimato – paskendusi debesyse . Kol pasiekiam savo laikinus namus, kol įsikuriam, sutemsta. Tad šiandien įgyvendinti svajonės nepavyks ...
Vaizdas iš terasos į vidinį apartamentų komplekso kiemelį:



O čia mūsų baseinas, bet jame taip ir neišsimaudėme – naktys pakankamai vėsios, todėl vanduo atšaldavo, net mums, Baltijos užgrūdintiems klaipėdiškiams buvo per šalta:



Mūsų skrandžiai primena, kad šiandien normalių pietų neturėjome, tik keli užkandžiai lėktuve . Tenka eiti ieškoti prekybos centro į sutemų apgaubtą miestą:



Netrukus šventiška įkurtuvių vakarienė jau ant mūsų stalo :



Užmiegame tikėdamiesi, kad rytoj išauš gražus saulėtas rytas.

Rytas išaušta pakankamai gražus, saulutė šviečia, bet nemažai ir debesų. Bet vis tiek, nežiūrint į nieką šiandien privalome įbristi į Atlantą. Tad ilgai nelaukę, pajudam link pagrindinio Los Cristianos paplūdimio Las Vistas. Taip netipiškai, bent jau mums, atrodo mūsų apartamentų kompleksas:



Ilgokai ieškome vietos automobiliui (nuo apartamentų iki pliažo virš dviejų kilometrų, todėl pėsti neiname ). Pagaliau nusprendžiame parkuotis mokamoje aikštelėje prie pat pliažo, prie įvažiavimo į uostą. Valanda stovėjimo kainuoja 1.70 eurų. Kitomis dienomis nebegaišome laiko laisvos vietos paieškai, automobilį palikdavome toje aikštelėje.

Ir pagaliau svajonė išsipildo: aš Atlanto vandenyne :



Pučia pakankamai vėsus vėjas, vandenynas stipriai banguoja. Susirandame užuovėją, visai smagu pasikaitinti saulėje. O Atlantas nerimsta:







Atlanto platybės:



O čia vaizdas į Los Cristianos nuo molo akmenų:



O kas čia žiūri į mus dviem didelėm akim?



Papildyta:
Keletas valandų prabėga labai greitai, nes esame tokioj pusiau euforinėje būsenoje – juk pagaliau ilgai brandinta svajonė išsipildė. Bet juk negulėsi visą laiką pliaže. Grįžtame namo papietauti. Po to išeiname pasižvalgyti po mūsų rajoną. O čia visur - nuostabiausių žiedų jūra :











Nueiname iki vandenyno, kuris nuo mūsų apartamentų nutolęs apie pusę kilometro. Čia irgi yra pliažas, bet jis nelabai populiarus, nes atrodo taip :



Bet vaizdai aplink nuostabūs. Vien ko verta ši uola, nužengusi į vandenyną:



Vakarėjant išeiname susipažinti su miesteliu, praeiname promenada šalia paplūdimio. Įdomu pabendrauti su suvenyrų pardavėjais, su darbuotojais, kviečiančiais aplankyti jų restoraną.
Besileidžiančios saulės nutviekstas vandenynas ir uolos:



Bevaikščiojant danguje pamatome, kaip manote, ką? Mes nusprendėme, kad tai ateivių laivas:



Pirmoji diena Tenerifėje, skirta pasimatymui su svajone ir pasivaikščiojimui po Los Cristianos, baigiasi. Rytojų paskiriame susipažinimui su rytine salos pakrante.

Pagaliau kojos taško VANDENYNO vandenį, o akys mato nešprastos spalvos krantus.

Su malonumu skaitau. Nes kitamet gal būt seksiu jūsų kryptimi.