Toliau serpantinais vingiuojame link
Montevekio ( Montevecchio ) kasyklų. Pakeliui vėl įkalam kažkuriam kaimukyje kavos su nuostabaus skonio ir šviežumo kruasanais. Tiesiog nusikalstamo skonio šitie konditerijos gaminiai pas juos. Vyciokui užduodam užduotį surasti kavinukę , o jis labai įdomiai mus visą laiką vedžioja. Kad nevarginti kojų, vis padarom American way po miestelį iki tikslo. Kavinukėje vėliau galima gauti ir karštų patiekalų.
Kasyklas matome jau iš aukštai.
Pakeliui stovi apleisti gyvenamieji kalnakasių namai.
Iškasenų šiose vietose buvo rasta dar antikos laikais. Tačiau šachtų aukso amžius prasidėjo 19 a. Vėliau metalų rinkos kaina krito, ypač cinkui, tad 20 a. pabaigoje šachtos baigė savo gyvavimą. Klestėjimo laikais čia dirbo šimtai darbininkų. Jų šeimoms buvo pastatyti namai, mokykla, ligoninė, bažnyčia ir net poilsio patalpos. Šiandien ši teritorija saugoma JUNESCO. Apžiūrėti galima su gidu ir tik tam tikromis dienomis. Šįkart į vidų negalime patekti, tačiau nemažai ir taip matosi.
Papildyta:Netoliese yra ir kitos ,
Ingurtosu kasyklos. Vyciokas rodo, kad teks važiuoti negrįstu keliu, bet vis tiek ryžtamės. Pravažiuojame gerus šachtininkų laikus ir tikrai daug kitko regėjųsį viešbutį. Kiek ten visko būta, kiek keliautojų ten gyventa, kiek laisvo elgesio merginų spygavimo ir juoko girdėta. Važiuojame žvyrkeliu, kuris vietomis ne visai maloniai nuteikia. Stojame dar apžiūrėti šachtų liekanas.
Natiurmortas su apelsinu
Buvusi kalvė
Toliau kelias smarkiai paplautas, tad vairuotoją paliekame vieną, o patys prasieiname pėstute. Atrodo, tarsi kas stebėtų pro išbyrėjusias stiklines pastatų akis. Dar plevena ore buvusio gyvenimo nuotrupos, kalnai tyliai sugėrę traukinukų bildesį ir šachtininkų kirvukų kapojimo garsus. Atrodo atsisuksi, ir vėl sušmėžuos darbininkų siluetai, subildės vežimėliai... , tarsi kine, bet ne... tylu ir tuščia...
Kelią pastoja ožkų būrys. Vadas grėsmingai mus stebi, kol jo kaimenė užlipa į saugesnę vietą.
Bandome važiuoti toliau, lieka tik keli kilometrai, tačiau vis blogėjantis kelias ir naujai pastatytas ženklas, kad eismas draudžiamas ir papildomas PAVOJAI, sustabdo mus nuo tos avantiūros. Jeigu kas, prisikviesti pagalba čia būtų sudėtinga. Labai gaila, nes norėjome pamatyti ir Ingurtosu šachtas, ir aplankyti baltojo smėlio kopas - Diunas Piscinas.
Papildyta:Tiek to, sukame atgal. Vėl keberiojamės žvyrkeliu iki sankryžos. O čia mums prisireikia grįžti kitu keliu, tuo pačiu neįdomu. Štai čia ir pataikėm . 35 km serpatinais, ir dar kokiais - galvos susisuko visiems. Stojame kažkuriame miestelyje šiek tiek pavėdinti galvas, nes jau net akyse pasaulis sukasi. Galvojame pakeliui užsukti į Manau grotą. Bet kadangi ne sezono metas, tai ji nedirba. Kokie jie neįdomūs. Užkandam jos papėdėje ir pavažiuojam į netoliese esančią šventyklą. Ji netrukus užsidaro, todėl padaro mums nuolaidą. Vietoj 4 eu, paima tris. Tiesa sakant, žiūrėti ten neypatingai yra ką. Likę šventyklos griuvėsiai, kiek mozaikinių grindų ir šalia nuragų kaimas iš kurio likę tik pamatinės sienos. Už tuos tris eurus sąžiningai patrypiam visas šventyklos mozaikines grindis.
va kas likę iš kaimo
Papildyta:. Ir vėl serpantinais vingiuojam toliau. Serpantinų tam kartui atsikandam iki soties. Pravažiuojant
Iglesias miestelį, nutariame po jį pasivaikščioti. Ir nesuklystam. Jaukus, su pėsčiųjų zona.
Nemaža katedra, bet tikintieji kalba rožančių, tad nepatogu šiaip sau ten vaikštinėti.
Pastebėjome, kad dažnai bažnyčiose po pietų būdavo kalbamas rožančius. Vakarėja, tad gatvės pildosi žmonėmis. Pasirodo, yra Sardinijoj yra gyventojų, net parduotuvės atsidaro. O bet tačiau, kažkodėl didelė dalis gyventojų vaikšto apsirengę treningais. Arba pūkinėm striukėm ir džinsais. Jei jau pamatai ką nors įdomesnio, tai iš karto krypsta akys.
Kitose Italijos teko matyti tikrai elegantiškai pasirengusių italų, bet šioje saloje, toks neįdomus ir nykus dress kodas. Ir dar jie mažiukai, net labai maži.
Grįžę išsikepam savo šašlykiukų, pasidarom bulvių košės iš šviežių bulvių ir kalną šviežių salotų skanumėlis. Ryt važiuosim ieškoti šviežienos.
