Bites seseli, mastytojai daznai nesutaria, ar egzistuoja "kiti" ir "visuomene". visos problemos is to ir kyla. ziurek, kodel mes pasiepiame danus, amerikiecius - visokius pozityvus, kurie apie save gerai galvoja, bet pataiko ne i ta nata, nusidainuoja, kuria lekstas dainas,ir tt. kazkuria prasme, saunu, kad jie apie save gerai galvoja, bet kaip skirti ribas, kur esi saunus ir gyveni iliuzijoj apie savo saunuma, tuo tarpu kiti tavo saunumo nevertina, niekas tavim nesidomi, tu grazus tik pats sau, pozityvus issiputes burbulas? (pvz, nesovietinese salyse pilna tokie gerai apie save mananciu, bet...kas is to.)
as galiu apie save geriausiai manyti ir geriasiai jaustis, bet vis tiek sulauksiu ivairaus atkircio. kitoje temoje pateikiau pavyzdi apie savo kolega. koks jis fainas, draugiskas, komunikabilus, judrus, bet del savo amziaus vis tiek patyre diskriminacija. po vakarelio darem pratesima, jis norejo prisijungti, taciau pati nugidau, kaip pusbalsiu daugkas stebisi: "na negi neturi jis supratimo, kad jau ne tas amzius".
buvo baisu tai girdeti, sokas tiesiog. ir vat buk, zmogau, savimi, originalus, ir pfff gaunasi...
todel ir nesutariam, egzistuoja tie "kiti', ar tai tik iliuzija, tavo paties kompleksai. kartais as irgi sutinku tokiu, (netgi is gimines), kuriepvz, klausia: "tu rimtai patenkinta savo gyvenimu, padetim?" "taip, o ka?" sakau. jie nuosirdziai nusistebi, nes tvirtai isitikine, kad man turi buti ziauriai kitaip. ir jie niekaip nepatikes, sakyk nesakes, daryk nedares. tokiais atvejais pasijunti, kad visuomene dar ir kaip egzistuoja.