Sveikos, mamytės
su vyru gyvename susituokę 38 metus, tai labai didelis skaičius. Esu laiminga. Iki pilnos laimės dar šiek tiek trūksta, bet dabartiniu gyvenimu nesiskundžiu. Ši nelemta tema priminė man jaunystės nuotykį, kurį mano vyras patyrė su kita. Kai mums buvo po 25 metus, mes, atrodo, buvome ,,pora kaip tvora'', visiškai neišskiriami, meilė plieskė ir liepsnojo kaip laužas. Kvaila buvau, nepatikli mergina. Maniau, kad jis man ištikimas, juk taip meile prisiekinėjo, dievaži.

O pasirodo viskas buvo kitaip.. Vienos jam neužteko. Jam reikėjo kitos. O kai įsimylėjo tai nuo vadelių atitrūko kaip laukinis žirgas, pas mane sugrįžt nenorėjo. O tuo metu pilvota vaikščiojau.. Nežinojau ką daryt, kiek nervų kainavo, kiek ašarų praliejau, bet vis dėl to nusprendžiau jį pasekti. Mano akys išvydo kraupius vaizdus, mačiau jų šiltus santykius, apsikabinimus, bučinius. Jie vaikščiojo ir žmonėjosi įvairiose Kauno vietose, o aš turėjau tai matyti. Turėjau žiūrėti, kaip mano mylimas vyras, vaikų tėvas, laiką leidžia su neaiškia mergina.. Kentėjau baisią depresiją. Persileidau. Dėl to kaltinu vyrą. Dabar mūsų šeimos gretose būtų ne 4, o 5 pabiručiai. Pasakiau vyrui, kad metas skirtis. Jis verkė. Gailėjosi, klūpėjo ant kelių, lakstė su gėlėmis. Ko tik nedarė, buvo pagatavas kelnes nusimovęs ant namo stogo užšokt ir bliaut it skerdžiamas katinas. Pagyvenome atskirai. Svarsčiau ką daryti. Po ilgų dvejonių vėl apsigyvenome kartu. O ar jis buvo dar mane išdavęs aš nežinau, turbūt manasis išmoko svarbią pamoką.