Ar teko sekti neištikimus sutuoktinius?

Vilnera, viskam pritariu



Skaitydama jusu posta, nedaejusi iki PATIKSLINIMO. Pagalvojau, kad tai gali rasyti zmogus, nepasitikintis savimi, linkes i paranoja. Sorry.

Uzbegant uz akiu, as skyriausi su vyru, lankiausi pas psichologa tik visai del kitu priezasciu. Man labai buvo svarbu kuo maziau traumuoti sunu, ir mano kaltes jausmas, kuris tiesiog mane kankino, esu perfekcioniste. Cia siaip lyrinis nukrypimas.

Kai esu kale, baisiai save mylinti, mane jusu parasytas pasvarstymas, visai nesujaudino. Visu pirma, mano vyro klynas nera mano gyvenimo centras, labai atsiprasau. Tai kad jis kazkur nusilengvino, man nera tragedija. Del to tikrai neketinu ardyti seimos, perleidziant vyra meiluzei, vien todel kad ana su juo pasivoliojo. Jai teks gerokai pasistengti sugriauti mano gerbuvi. Ir tai tikrai nera jokia priklausomybe vyrui, cia racionalus mastymas, kur pagrindini vaidmeni atlieka protas, o ne emocijos.

Lygiai taip pat nemanau, kad butu pasaulio pabaiga jei vyras mane paliktu del kitos. Taip, butu nemalonu, tektu kazkoki laiko tarpa pagedeti, nes zmogus kaip ir dingo is tavo gyvenimo. Tai desninga, bet isgyvenama. Greiciausiai piktinciaus, kad jis man nepranese iskarto, kada atsirado kita, del kurios jis nutare griauti seima. Nes jis is manes ateme mano svarbu laiko tarpa, kuri as branginu. Tiesiog man nepatinka tos agonijos, emocines scenos, saves gailesti ir t.t. Dramos ne man.

Siaip, nematau nieko blogo kai zmones issiskiria, issiseme jausmai, santikiai, pasitaiko kartais. Mane daugiau zeistu, jei su manimi gyventu is gailescio, ar neva pareigos. Pagalvojus net nupurte. Todel vyrui isejus pas kita moteri reikia tik dziaugtis, ir pagaileti, kad tai nenutiko anksciau, vadinasi ne tas zmogus buvo. Nes tavo zmogus ir paleistas atgalios grizta (cia jau is mano patirties).

O del priklausomybes neistikimiems. Tai paranojikes ir laksto, savo energija nukreipia paranojai. Kai tokios kales kaip as gyvena ramiai, savo malonumui. Ateis laikas darysim sprendimus. O darant juos, pagrindinis kriterijus mano ir mano vaiku gerove.

Taigi, moralas, vietoj to, kad nervintis, sekti ir t.t. padarykite taip, kad jusu vyras nenoretu iseiti is namu, kad jo akys ziuretu tik i jus. Tai bent prasmingiau, nei virsti siuksliu kibiru ir rinkti i save srutas.
Papildyta:


Tik kvailiai mokosi is savu klaidu. Liaudies patarle.

Ir dar apie skausma, patirti ir t.t. kiekvienas musu yra patyres skausma, gyvenimo isbandymus, tad nereikia manyti, kad vienintele esat tai patyrusi, ar kad jusu patirtis yra kazuo ypatingesne.

Pagaliau. Butent del paryskintu fraziu noreciau zinoti apie neistikimybe, o ne todel, kad esu "paranojike".

Na jei nenori skirtis ir toliau gyvensi su tuo zmogumi ka tas zinojimas duoda?
Is kur tas poreikis buti siuksliu deze?

TArkim du metus vyras buvo neistikimas ir jus nieko apie tai nezinodma buvote laiminga. Ir bac po kokiu 10 metu jums pranesa, kokia geradare kad simta metu atgal jusu vyras buvo jums neistikimas ir kas? Jusu iki tol patirta laime suniui ant uodegos?
Kodel faktas kad vyras/zmona kazkur pasivoliojo keicia gyvenima?

*Mano atveju - isirtu seima. Kitu atveju ir as pritariu - kam zinoti?

**Laba diena. Tokiu atveju jausciau, kad issvaisciau visus 12 metu. Taip, mano patirta laime tebuvo tik iliuzija, kuri nuejo suniui ant uodegos.



***Ir trecia. Kaip pati rasete - kiekvienas turi kazkokias ribas. Jusu - knisimasis po asmenine erdve. Mano - neistikimybe. Nu ir kas pasakys, kuri is musu teisi?

Keicia. Supranti, kad pasitikejai zmogumi, kuris to nevertas. Ir svaistei 12 savo gyvenimo metu vietoje to, kad butum galejes susikurti nauja.




Butent

Mazdaug-butu buve geriau, jei to zmogaus nei nebutumet turejus 12 metu? Ir 12 metu nebutumet patyrus viso to gero, ka su juo patyret?

Moonte, įdomiai keisti Jūsų samprotavimai, bet ar žinote, kaip pasielgtumėte susidūrusi su realybe. Pati minėjote, kad neturite daug patirties su vyrais - ar negali būti, kad neištikimybės akistatoje elgtumėtės visiškai kitaip - taip sakant teorija ir praktika stipriai prasilenktų. Pusantrų metų atgal mąsčiau labai panašiai (o ir amžius bei patirtis panaši...) - meilė sau liejosi per kraštus, akys spindėjo - neįvertinau, turbūt, savo vyro...

Jums meile yra kaip indelis, sudedi metus, ir lauki palukanu.. Bet juk gali but ir kitaip - gyveni dabartim, dziaugiesi, esi laimingas - dagyveni iki tasko B -kazkas pasikeicia, gyveni kitaip, ir vel esi laimingas, kaip tomis aplinkybemis gaunasi.
Ir-garantiju jokiu ner, kad butu kitas pasirinkimas, ir dar net geresnis. Nes jei tuo laiku butu buves kitoks pasirinkimas-geresnis-tai ir butumet ji pasirinke. Pasirinkot ta,ka pasirinkot-pati geriausia is tuo metu buvusiu.

Jūsų pasakymas galioja tada, kai jau žinai apie neištikimybę. O, čia merginos diskutuoja, kai nežino, bet sakykim nujaučia.
Aš manau yra labai baisu kasdien kalbėtis su savo antra puse, jausti, kad kažkas ne taip, bet nežinoti tiesos. Juk taip išprotėti galima. Galima prisigalvoti ir baisių diagnozių Ypač, jei klausi, klausi, o antra pusė tyli, ne viskas ok, arba priežastis kokias nenormalias pasako. Tai labai tikiu, kad paskui kaip durnė jautiesi, įdėjus tiek pastangų, o pasirodo be reikalo.



Deja, tokios žinios dažniausiai ateina po sužinojimo. Iki tol, niekas nenori skirtis.
Moters aprašytas pavyzdys ir buvo, kai kita pusė niekaip nesugebėjo padėti taško, o ir pati lyg ir linkusi bandyti, bet per sunku, per skauda. Aklavietė ir tiek. Per kurią žmonės sveikatas susigadina. O, po fakto, gali pradėti dėlioti pliusus, gali tvarkyti gyvenimą ir pan. Ant kojų pagaliau gali stotis.

Panašiai kaip su kokia liga. Kol nežinai diagnozės būna daug baisiau, nes nežinai kur pulti, kur lėkti, ką gydyti. O, kai jau žinai, gali koncentruotis ties būtent ta liga, ją gydyti.

Liga yra ne tik numanomi ar nujauciami blogi dalykai seimoje. Nepasitikejimas savo artimiausiu zmogum-irgi, kaip ta liga. Ar jis nepasitikejimas stebuklingai pataps pasitikejimu, jei ta karta, patikrinus, nesurasi jokiu baisiu irodymu apie neistikimybe?
Idomu, ar tikrintojai, nerade neistikimybes irodymu, paskui prisipazista tikrinamiesiems, kad juos tikrino?

Aš nemanau, kad nepasitikėjimas atsiranda iš niekur nieko. (Nekalbu apie paranojikus arba tuos, kurie mano, kad iš anksto reikia nepasitikėti). Jeigu jau atsirado nepasitikėjimas, vadinasi tam buvo pagrindas.

Ot geris. Sukisi savo pinigus, savo dusia i namu kurima, o paskui bac ir viska ardyti. Jis ne vienintelis zmogus, su kuriuo gali buti gera
Papildyta: