QUOTE(Vukas @ 2014 04 16, 12:43)
Kas tiesa tai tiesa. Azijatai labai greit pajunta, kad yra už kitus pranašesni savo jėga.
Turiu labai protinga vokeitį, kuris nuo pat Sumo mažumės guldė jį ant menčių, kaip sakant bandė neleist "užaugt"
Gerai, kad aš intuiciją neblogą turiu ir anksčiau už Sumo pamačiau, kad jis suaugo. Jie jau daugiau kaip metai nebelaksto kartu, vedžiojami atskirai, bet jeigu viens prie kito voljero pribėga, matau, kaip Sumo jaučia ir parodo jog dabar jis kur kas pranašesnis.
O kitas senukas vokietis (kaimynu, bet pažįstamas nuo mažumės) kažkaip nesusigaudė, kad 9 mėn azijatas rimtas šuva. Baigėsi gana gerai, kraujo buvo, bet nedaug. Žiauriausias vaizdas, tai kaip visai nemenkas vokietis sugriebtas Sumo skrenda apie metra į viršų, tada tėškesi žemėn
Blogiausia peštynėse yra tai, jei priešininkas nepasiduoda,tada gali baigtis labai labai liūdnai ir netgi mirtimi,azijatai paleidžia iš kart priešininką jei jis pasiduoda,tuo jie skiriasi nuo kitų šunų,bet jei nepasiduoda,tada kaunasi iki tol kol pasiduoda,arba nebeturi jėgų muštis
...pas mane buvo du kartus su labru kalė susikabinusi,o tas erelis,kaip jis dabar 6 metų džigitas kažkokiai vienerių metų mergai pasiduos
,tai o varge
negalėjau atplėšt,laikau azijatę,o tad durnius kabinasi jai į gerklę,pasekmės jam buvo skaudžios,nuplėšta puse ausies ir kelios didžiulės skylės kakle,o atkabinau tik su stipria vandens srove iš šlangos,nes nei spyriai,nei rėkimas,nei laikymas nepadėjo,o kai sukasi vilkeliu nemaži šunys,iš kurių vienas sveria daugiau už mane tai
va nesenai mano abu azijatai susikabino,dėl maisto,na čia mano kaltė,nesužiūrėjau,tai 9 mėnesių mažius mušėsi kaip didelis ir kalei perkando koją...žodžiu turint šituos šunis budrumo negalima prarasti niekada