Aciu uz atsakyma, kartais ir tvirtesnes nuomones reikia. Suprantu kad daug kur teigiama, kad tai normalu ir gal as ne taip issireiskiau.Juk gimstama homoseksualiu ne visada. Kartais tampama augant...tiesiog demesio trukumas, noras issiskirti,medijos itaka...Prisiskaiciau daug, bet nera tos tvirtos ir tikros nuomones, toks jausmas kad daug kas neistirta, neirodyta ir tik paliekama su mintimi, kuri gal lengviausia pasakyti, - taikytis. Ir suprantu - tai zmogaus pasirinkimas.Zodziu, suprantu kad niekas man i ta klausima ir neatsakys. Labai noreciau pabendraut su tevais, kuriems teko su tuo susidurti ir pasidalinti jausmais, patirtim, kaip jiems sekesi su tuo susigyventi. Esu pati medike, ir niekaip nerandu savyje tu atsakymu, ziuriu is anatomines puses... Dar anksti apie tai kalbeti, bet kaip ateityje reikes pasakyti mociutem, juk jie jau dabar klausia, ar berniukai i namus nevaiksto. Ar turiu meluoti, ar teisybe sakyti, bijau kad jiems bus sunkiau nei man... Dar karta aciu ir jei zinot ka nors kas galetu pasidalinti patirtim, labai noreciau pabendraut.
Papildyta: Ir dar karta, gal isbande, gal ne, is pokalbio su ja supratau, kad dar ne, bet ne tai svarbiausia. Ji sakosi, kad ja traukia, bet ji neturejo jokiu santykiu. Nors gal supranta, kad mamai to geriau nesakyti. Gyvenam ne Lietuvoj, bet ir cia zmones labai ivairiai reaguoja... Ir tikrai tai ne didziausia nelaime, tai diziausias skausmas man, ne kam kitam

. Tikiuosiu viena diena, as galesiu kitaip kalbeti.
Dekoju abiems atsakiusioms.