kalbat apie mušimąsi, tai man irgi aktualu, bet viskas iš kitos pusės, nei jau pasisakiusių merginų. maniškė dažniausiai būna ta, kurią muša, o ne ta, kuri mušasi
nu man gaila jos, aišku, šiuolaikiniai vaikai žiaurūs tiek žodžiais, tiek veiksmais, o juk visąlaik nebūnam kartu, nebūsim susirišusios visą gyvenimą. ji namuose prie savų yra erelis, o va daržely keletą kartų esu ją stebėjusi: eina pro vaiką, kas nors su kokiu daiktu stovi skersai kelio, Evita tada traukias atgal, ieško kito apėjimo; jei Evita turi kokį žaislą savo asmeninį ir kitas vaikas atima- jinai akimis ieško auklėtojos, bet nieko nesako, tik stovi tokia pasimetus, jei jau paklausia, kas nutiko, tada pasako, kad atėmė; jei atima kitas vaikas žaislą, kurisyra darželio, tai jinai nuleidžia galvelę ir eina kito žaislo ieškotis. nu man, kaip mamai, gaila jos
bet, kaip sakiau, pati turi mokytis suprasti, kad yra visokių žmonių.
tai va, tęsiant mušimosi temą (nuklydau į lankas truputį
), tai anądien parėjusi po darželio ne pasigyrė, bet tokiu kaltu tonu tarsi pasiskundė, tarsi pasiguodė: "atėmė Mantas (turim daržely tokį mažą chuliganą, Evita amžinai nuo jo kenčia) iš manęs kačiuką ir pastūmė, tai aš jam per nugarą trenkiau su delnu". taip du kartus buvo. bent jau jei ja tikėti. nu, žinokit, nei puoliau girti, nei puoliau aiškinti, kad taip negalima
pasikalbėjom apie tai, bet palikom be išvados. nu nesinori, kad ją visi daužytų, atiminėtų, o jinai vis nukentėtų
pasikalbama apie draugus daržely, apie tai, su kuo žaidžia, pasikalbam apie tai, ką veikia tie vaikai- mušeikos., kalbama apie dalijimąsi, apie draugystę, apie sugyvenimus kartu. bet va, čia mano tokia dvisprasmiška situacija gaunas... tarsi ir reikia su vaiku kalbėti apie gražius santykius su bendraamžiais, bet ir nenori, kad tą tavo vaiką kas netingi stumdytų...