QUOTE(RAbies @ 2014 05 07, 14:23)
RAbies, 07 Geg 2014 - 14:23, paraĆ…ļæ½Ć„ā€”:
RAbies, 07 Geg 2014 - 14:23, paraĆ…ļæ½Ć„ā€”:
ne neisizeidziu, buta ko... reikia ir is saves pasijuokti... Is tiesu tai mano galvoje paskutiniu metu baisus chaosas - kiekviena diena priimu vis kitus sprendimus, nezinau, kas teisinga, o kas ne, man net nesivercia liezuvis sakyti, kad mes seima tik del to kad gyvename po vienu stogu, dar santykiu krizes metu abu juokavom: "tai negi gyvensim kaip pečkurys ir auklė?" suprask, jis pečius kūrens, o aš vaikus auginsiu... bet kaip tada pasijuokėm taip ir nutiko, iš tikrųjų taip ir gyvename, dar pavadinau jį darbininku... jokio skirtumo. O visas tragizmas matyt tame, kad as apie jo meiluzę sužinojau 8 mėnesyje nėštumo, baisiai persigandau jį tiesiog praspirti pro duris tokioj situacijoj, tėvų įkalbėta neskubėjau, stengiausi jam atleisti, o paskui po mėnesio gimdymo išvakarėse randu slaptą telefoną su kortele, būtent pokalbiams su ja, rastos žinutės žodžiai po šiandien dienai skaudina labiau nei galima būtų įsivaizduoti...sekantį ryta gimė sūnus ir vėl nebuvo kada daryti kardinalių sprendimų ir perversmo... o santykiai tik šąlo, kol dabar belieka konstatuoti, kad jie yra nuliniai, bet dabar nėra tokio įvykio, kad trenktum durim ir praspirtum jį... taip ir gyvenam kaip pečkurys ir auklė... ir kaip iš šito MIRTIES TAŠKO išeiti nebežinau, tiesiog suprantu, kad jaučiuosi be galo nelaiminga.... Bandau save įkalbėti, kad vaikai sveiki, nesam benamiai, karas dar mūsų neliečia, kodėl taip pergyventi, bet matyt čia pagal Čerčilio žodžius"jei pasaulyje miršta milijonas žmonių - tai statistika, bet jei netenki savo artimojo - tai tragedija" Va taip ir gyvenu savos tragedijos sultyse...
ne neisizeidziu, buta ko... reikia ir is saves pasijuokti... Is tiesu tai mano galvoje paskutiniu metu baisus chaosas - kiekviena diena priimu vis kitus sprendimus, nezinau, kas teisinga, o kas ne, man net nesivercia liezuvis sakyti, kad mes seima tik del to kad gyvename po vienu stogu, dar santykiu krizes metu abu juokavom: "tai negi gyvensim kaip pečkurys ir auklė?" suprask, jis pečius kūrens, o aš vaikus auginsiu... bet kaip tada pasijuokėm taip ir nutiko, iš tikrųjų taip ir gyvename, dar pavadinau jį darbininku... jokio skirtumo. O visas tragizmas matyt tame, kad as apie jo meiluzę sužinojau 8 mėnesyje nėštumo, baisiai persigandau jį tiesiog praspirti pro duris tokioj situacijoj, tėvų įkalbėta neskubėjau, stengiausi jam atleisti, o paskui po mėnesio gimdymo išvakarėse randu slaptą telefoną su kortele, būtent pokalbiams su ja, rastos žinutės žodžiai po šiandien dienai skaudina labiau nei galima būtų įsivaizduoti...sekantį ryta gimė sūnus ir vėl nebuvo kada daryti kardinalių sprendimų ir perversmo... o santykiai tik šąlo, kol dabar belieka konstatuoti, kad jie yra nuliniai, bet dabar nėra tokio įvykio, kad trenktum durim ir praspirtum jį... taip ir gyvenam kaip pečkurys ir auklė... ir kaip iš šito MIRTIES TAŠKO išeiti nebežinau, tiesiog suprantu, kad jaučiuosi be galo nelaiminga.... Bandau save įkalbėti, kad vaikai sveiki, nesam benamiai, karas dar mūsų neliečia, kodėl taip pergyventi, bet matyt čia pagal Čerčilio žodžius"jei pasaulyje miršta milijonas žmonių - tai statistika, bet jei netenki savo artimojo - tai tragedija" Va taip ir gyvenu savos tragedijos sultyse...
O as ilgai gyvenau su mintim, kad gal per daug reikli esu, gal nezinau kas man darosi, gal klaidingai suprantu viskas... Tuo labiau, kad ir buves vyras pabrezdavo, koks jis geras vyras ir jei su juo issiskirsiu manes nieks nesupras ir pasmerks. O viduj be galo nelaiminga jauciausi

Kol isauso ta lemtinga diena, kai vyras man isspyre. Ne siaip ispyre, bet taip kad istino koja ir ant tos puses miegot negalejau. Aisku, as pati kalta buvau, pasak jo, nes "isprovokavau ir davedziau iki to".. Dar bandziau taikytis ir sneketis, bet buvusysis jauciasi ismestas is namu ir izeistas, as ji edziau edziau ir suedziau (pasak jo).. O ir pries spyri dar buvo ir antausis, kad "mane apraminti". Nezinau, labai pasimetus jauciuosi ir be galo liudna, kad visos svajones ir lukesciai sugriuvo. Bet turbut, jei 2 k leido sau kelt ranka, tai ir toliau tas pats butu, tik blogiau. Bet kaip cia teisingai pasake RAbies, viskas atrodo kaip tragedija