QUOTE(spoorga @ 2014 03 17, 19:32)
Mano viena eksbendradarbe sakydavo ''ikypios'' akys - suprask zvairos...
A, tai
įkypios, o ne
akypios, ok dabar žinosiu bent jau kaip teisingai ir ką reiškia.
Buvau pirmiau nosį į lauką iškišus, tai siaubas koks vėjas ir kokia plikšala, o jau slidu, baisuma
Juokas juokais, bet kai čia buvo ta vėtra savaitgali ir šiandie dabar toks vėjas, prisiminiau vieną atvejį iš asmeninės patirties.
Čia buvo ne LT ir ne per seniausiai. Užklupo ten, svetur, mus vėtra su liūtim, net nemoku apsakyti koookio dydžio, čia patirt reikia savo kailiu, kad pajaust tą.
Mes suaugę vos galėjom išsilaikyti
ant žemės paviršiaus, nepažįstami žmonės spietėmės į būrį, kad tik išsilaikyt. Mūsų akyse atplėšė nuo tėvų (nepažįstamų žmonių) vaiką ir nubloškė jį kokius 7 metrus, plius minus. Mes buvom lauko kavinėj, gelbėjomės apsitvėrė lauko kavinės stalais, visi tuo metu buvę ten vyrai sustojo mūru ir padarė iš stalų atramą nuo vėjo. Mes vos savo jaunėlį išlaikėm. Aš nemoku ir nežinau kaip apsakyti tą jausmą. Įsivaizduokit- stalų užkarda nuo viesulo, mes, už mūsų vaikai. Vos vos visi drauge išsilaikėm. Aš tik tuo lemiamu metu jaučiau, kad jei dar tik šiek tiek, ir mane atplėš tuoj. Nemoku apsakyti tos beprotiškos jėgos. Vaikų ir mūsų baimės akys buvo labai didelės.
P.S. atplėšt neatplešė manęs, bet sijoną žemyn nutraukė.
Zhit budu nezabudu.
DekuiD kad jo apskritai nenupūtė, nes nžn kaip reikėtų be sijono grįžt
Nei verk nei juokis...