Taigi.
Gerb. Miegančiosios gražuolės ,
Nepraėjo nė 100 metų, o jau ateinu Jūsų žadinti.
Turiu dvi naujienas. Vieną gerą ir vieną nelabai
Geroji - turim nugalėtoją
Nelaboji - turim ir dvi antiprizininkes
Nuo jų ir pradėsim.
Auksinė avietė atitenka panelei
Foils. Dėl vėjavaikiško požiūrio į konkursą. Foils, suprask, tokie fokusai gerokai erzina: atneši foto, gauni kritikos ir tučtuojau išimi tą foto. Beje, net nepasivarginusi įspėti, kad persigalvojai, nebedalyvausi. Man regis, puikiai žinai, kad esame sutarę neišiminėti nuotraukų. Žinoma, visame kame esti išimčių, kiekvienas gali turėti priežasčių užsimaskuoti, išsitrinti, pasislėpti. Bet, kiek teko patirti, Tu per dažnai naudojies tokia privilegija ir tai galų gale atrodo gerokai nerimta. O juk Tu nori atgauti pasitikėjimo mandatą? Tiesa? Beje, foto atsimenu, su išsakyta kritika sutinku, nesikartosiu. Tik noriu pridurti, kad tasai fotogriekas nemirtinas. Jei traukia fotografija, dirbk, ieškok savęs, atskleisk save, savo pasaulį, tuo, kuo Tu gyveni, tai, kas Tau tikrai įdomu. Pagalvok apie tai.
Sidabrinė avietė atitenka ...
Ka 
. Dėl vėjavaikiško požiūrio į konkurso rengėjus

Mokslinė Opšros teorija byloja, kad žmonės aktyviai sapnavo dėl 2 paprastų priežasčių: 1) tema pasirodė itin aktuali; 2) Iks autoritetas buvo toks didelis... fafalialia (necituosiu, teoriją su įrodymais rasite šios temos 5-jame puslapyje). Tai va.
Ka ne vieną ir ne du kartus prasitarė, kad tema ją sudomino. Bet nesudalyvavo

Išvada: Iks autoritetas per menkas?

AVIETĖ
Dėl Ka, žinoma, juokauju

Bet, neslėpsiu, laukiau Tavo sapno (gal dar sulauksiu kada nors?.. )
Ok, neerzinsiu kilometrinėmis įžangomis. Metas sumuoti rezultatus.
Prisipažinsiu, konkurso pradžioje vaizdavausi tarsianti žodį apie kiekvieną paraišką. Bet darbų užderėjo tikrai daug, be to, pastarosiomis dienomis nesijaučiu esanti tinkamos formos ilgiems ir išsamiems komentarams, tad pasilengvinsiu savo dalią klaikią ir konkursą apžvelgsiu tik bendrais bruožais. Tiesa, esu viešai pažadėjusi komentarą
Miraval, sutarkim, lai lieka tai mano garbės skola, kurią atiduosiu tučtuojau, kai tik atgausiu įkvėpimą.
Nuoširdžiai sakau - džiaugiuosi visais konkursantais. Visais ir kiekvienu asmeniškai, net ir Foils, jei nebūtų pabėgusi. Džiugu, kad dalyvavot tikrai stebėtinai aktyviai. Dar džiugiau, kad darbai suplaukė tikrai stiprūs, o jei kuris ir buvo silpnesnis, vis tiek džiugino tai, kad visuose darbuose jautėsi ieškojimas, bandymai temą atskleisti per įdomią idėją, per mistikos ūkus (
Suprem), pasiremiant poezija (
Say), literatūra (
Afrė) ir t.t. ir pan. Ak, jei rankos nebūtų tokios per trumpos, apdovanojimų būtų kur kas daugiau! Norėčiau, bet negaliu

Tad vietoj kompensacijos leiskite kiekvienai asmeniškai palinkėti pačių saldžiausių spalvotų sapnų.
Rittule, ir nusimauk tą baltą prietarą

kitąsyk - jis gerokai nupigino Tavo tikrai nepaprastai dailų ir tokį dinamišką sapną. Baigdama antrąją kilometrinę įžangą, negaliu nepaminėti
Saighos i dreamed a dream. Sutinku su jau išsakytomis nuomonėmis, kad tai viena geriausių matytų Tavo fotografijų. Man kartais susidaro įspūdis, kad Tu labai skubi, nekantrauji sustingdyti pamatytą akimirką, pamiršdama, kad pamatyti ir sustabdyti nėra vienas ir tas pats, kad reikia išlaukti tos stebuklingos EN-tosios sekundės dalies, kuri pakeičia VISKĄ...
Atsiprašau, kad priverčiau Jus šitiek skaityti.
Viskas, surimtėju ir traukiu triušį iš skrybėlės:
AUKSINĮ SAPNĄ susapnavo ...
MAMAGUTE 
Tai sapnas, kurį norėčiau ir pati susapnuoti, kurį norėčiau kabinti ant sienos, po kurį klaidžiočiau nebenorėdama ir nemėgindama ištrūkti. Mamagute, Tu gražiai susikukavai su Smena, Tavo vietoje miegočiau ją (su Fedia) pasidėjusi po pagalve ir apsiklojusi juostom

Ko tik nepamačiau Tavajam sapne: ir Japoniją, lyjant sakuroms, ir viešnią iš Baltarusijos su Norfos maišeliu , ir seniokišką Vilniaus alsavimą, ir siurrealistų drobę, ir poeziją, ir dramą, ir meilės romaną, ir kriminalinę istoriją, ir sunkiai gliaudomą esse, štrichą, etiudą, pjesę mechaniniam arba ne pianinui, minorą ir mažorą, pavasarį ir rudenį... Galėčiau tęsti ir tęsti. Man patinka, kad viskas ten gyva, nesustingę, o juda, kinta, šlama, šnara, pasislepia ir vėl išnyra. Nepaprastai gražus sapnas. Nepaprastai gražus kadras. Pavydžiu jo. Atimčiau patykojusi už kampo

(nieks nežino, gal dar tykosiu

). Kartu su aukso medaliu įteikiu Tau teisę ir pareigą paskelbti naują temą ir laukiu AŽ su adresu, kur turėčiau siųsti prizą - jis Tavo.
(gausūs plojimai)
Dabar apie kitus paukštelius, susapnavusius sidabrinį ir bronzinį sapną...
Labai nesismulkindama sakau: 2-3 vietas pasidalino:
Sayonara;
Je t'aimeir
Alabama Say (jei nepersikraustė) adresą turiu, iš je t'aime ir Alabamos laukiu AŽ su adresu. Visos gausite po atvirukinį laimėjimo sertifikatą.
Prašau atkreipti dėmesį, kad sprendimą priėmiau sudėtingomis sąlygomis, susilaukusi nedviprasmiškų grasinimų (tik nesusapnuok manęs

). Bet priėmiau. Sprendimas galutinis ir neskundžiamas. Taškas.
Džiaugiuos, kad
Say darbą iš pradžių pamačiau atsietą nuo Po. Ačiū Alabamai už vertimą, jis patenkino smalsumą, sudėliojo tam tikrus niuansus, bet lemiamas nebuvo. Viską nulėmė pati nuotrauka. Say, Tu tikrai retai ką nors rodai, bet kai atneši pagaliau, pašiurpsta oda, kartais daugiau, kartais mažiau, bet pašiurpsta... beveik visuomet. Nežinau kodėl, bet man labai artimas Tavo fotopasaulis, atpažįstu kažką itin savo į jį žvelgdama, kartais tai galiu išreikšti žodžiais, kartais ne. Arba žodžiai ateina vėliau. Šis sapnas gal truputį toks, apie kurį man norisi ... tylėti. Pabūti su juo, žiūrėti, bandyti pagauti tą slystantį žvilgsnį-akivarą, perprasti tą
nuožmų šios būtybės
trapumą, o gal nė nemėginti to daryti... Beje, šis Tavo sapnas būtų puiki mįslė pradžiamokslininkams, girdėjusiems viena ausimi apie taisykles ir apie gana miglotą jų laužymo procesą... Achtung achtung!!!- žvilgsniui nepalikta vietos

, jis remte remiasi į kadro kraštą! Bet! - nesustoja, nes plisdamas į užkadrį, jis kartu nyra gelmėn, savęsp - tai man vienas įstabiausių šios nuotraukos momentų, labai sapniškas žvilgsnis...
Je t'aime. Atbėgo uždususi, į papildomą kėlinį. Pirmas įspūdis - oi, ar tik neteks perstumdyti figūrėlių?, perpinti laurų vainiko? Geras įspūdis. Stiprus. Įdomiai sulaužytas liaunas kūnas, simboliai - kaip tikram sapne - artėdami tolsta, raktas labiau užrakina nei atrakina, atversta knyga labiau užversta - sapno tekstai taip ir lieka sapniški, sunkiai perskaitomi, sunkiai gliaudomi, pamirštami, nutylantys bundant... Vis tik kažkas šitame gražiame kadre mane trikdo. Ir net sunku pasakyti, kas... Gal kad neišbaigta? Nesujungta? Išsidraikę? Nepabaigta sapnuoti?..
Alabama Prašei nesapnuoti.., aš nekalta, pati atėjai paryčiais

Ir negaliu Tavęs neapdovanoti, kaip absoliučios nugalėtojos trumpametražio sapno (snūstelėjimo) kategorijoje. Iki visiško wow man pritrūko tik per mm sapniškesnio fono. Norėtųsi, kad jis mažiau atrodytų toks studijinis(=truputį joks

), norėtųsi kažkokios gelmės - mergaitė raudonu apdaru atėjo iš niekur ir išeis į niekur, lyg miražas, gal jos net nebuvo, gal tik prisisapnavo...
P.S. Ar tik nebus pasiektas naujas paklodinis rekordas

Baisu ir pagalvoti, kuo būtų baigęsi, jei būčiau aptarusi visas dalyvavusias foto

Tai būtų košmaras, baisesnis už Saighos žuvis, kurios bent jau tyli ir paklodžių neaudžia .