QUOTE(Tutikutė @ 2014 06 18, 21:16)
Eiryn, o jums daznai tie priepoliai budavo? mums veterinare sake, kad gali ir isvis tik vienas priepolis buti per gyvenima, o gali pradeti kartotis daznai, tai ziuresim kaip bus, bet apie migdyma, tai net kalbos negali buti
cia vaiku suo ir nezinau kas jam turetu darytis, kad migdyt pasiryztume, nebent priepoliai kasdien ir ne ne po karta
Be to mes aisku tikimes geriausio, kad jis musu "myzniukas" tiesiog kazko issigando, nes tas begimas pries priepoli, lyg nuo kazko begtu
Pradžioj buvo taip, kartą priepuolis, irgi sakė gali nesikartoti o gali ir pasikartoti, žodžiu stebėjimas ir t.t., vėliau pasikartojo po poros mėnesių, tada sėdo ant vaistukų, pavartojom irgi sako dabar bandysim nutraukinėt yra tikimybės kad nereiks vartoti jų daugiau ir priepuoliai nesikartos, kita medalio pusė jeigu priepuoliai pasikartos reikės vartoti vaistus kasdien. Nutraukus po poros savaičių vėl priepuoliai, po to likom draugaut su vaistais jau ilgesnį laiką, tada vėl sako pabandykim nutraukinėt gal nebereiks, nutraukinėjom, vėl priepuoliai, liko aišku kad su vaistais gyvensim visą likusį gyvenimą. Aplamai aplink nebuvo gyvenančių su epilepsija ilgai, visi kalbėjo apie mėnesius, gal maximum metus ar du, o gyvenom tikrai ilgai Argai šią vasarą turėjo sueiti 6 metai. Pradžioj būdavo kartą dienoj tam tikrą dozę phenoberbitalio. Paskutiniu laiku jau reikėjo 4 kartus dienoj tikrai didelę dozę nuo kurios ji būdavo apsvaigus beveik visą laiką... O priepuolių istorija tokia ilga kad turbūt visų prisiminti net neįmanoma, jų buvo tikrai daug, du kartus jai buvo tiek ir tokie stiprūs priepuoliai kad visiškai prarado atmintį iki mažo šuniuko ir vėl iš naujo viskas, kartą priepuoliai kartojosi dvi paras lygiai lygiai kas tris valandas, žiūrėdavom į laikrodį, prieidavom ir pasiruošdavom dar vienam nes tuoj tuoj bus, nieko kito padaryti nebuvo kaip reikėjo kad phenoberbitalio susikauptų tam tikras kiekis organizme, o yra tam tikros maksimalios dozės kokias per parą galima duoti, taigi nieko kito neliko kaip tik laukti, padėti atsigauti po kiekvieno priepuolio. Buvo tokių kartų kai buvo agresyvi po priepuolių, puldavo, kasdavo Aurimui. Buvo priepuolių kurie ištikdavo automobilyje iš niekur nieko bevažiuojant, tų priepuolių buvo daug ir kaskart vis tekdavo kažkiek didinti vaistų dozes kad priepuolius bent kiek kontroliuoti. Dabar į galą jau buvo toks atvejis kai priepuoliai buvo tik du su maždaug 6 valandų tarpu, bet tokie stiprūs kad po jų jį negalėjo išsišlapinti ir išsituštinti, antroj paroj užsimigdėm, kateterizavom, išspaudėm viską kad nesipūstų, kad nesprogtų, galvojom gal padės na gal, po to vėl parą nieko nedarė, antroj paroj jau buvom pasiruošę vežti migdyti bet pakalbėjom, šoko iš mašinos ir viską padarė. Nepaminėjau to kad visą tą laiką jinai kaukė ir cypė, paguldydavom ją per jėgą ir staigiai ant šono nes raumenys buvo tiek įsitempę jog negalėdavo atsigulti, toks buvo priepuolio palikimas, bet praėjo ir praėjo, vėl kurį laiką gyvenom lyg jau ir ramiai bet žinodami kad vartojam didžiausią galimą dozę ir 4 kartus dienoj ir jeigu vėl kartosis... O paskutiniu metu ji pasidarė agresyvoka, toks jausmas kad jai skaudėjo, tik neaišku ką. Priepuolius mes nujausdavom, per tiek metų jau sugebėdavom pastebėti menkiausius elgesio pasikeitimus, dažniausiai priepuoliai būdavo pilnaties metu, taigi prieš kiekvieną pilnatį irgi atitinkamai reaguodavom. Taigi nerimas jos jautėsi jau kurį laiką, pakitęs elgesys, kol galiausiai vieną vėlų vakarą viskas prasidėjo, vėl preipuoliai, stiprūs ir gausūs, vienas, kitas trečias, iki ryto atrodė taip toli, o jie vis kartojosi, ryte dar vienas, šuo kankinasi, 7 valandą ryte jau skambinau veterinarei su klausimu ką daryti... Dėja ką daryti jau nebeliko... Baisiau ir būti negali kai turi vežti savo mylimą augintinį į paskutinę kelionę, bet ji po priepuolių buvo nebe ta, matėsi kad nebeliko Argos nežinia kur giliai pasamonėje ji dar buvo ar nebuvo, bet net akys buvo kitokios, žvilgsnis kitas, ten jau jos nebebuvo. Tikrai nebuvo bet širdžiai neįsakysi nemylėk čia ne ji. Žodžiu buvo baisu visomis prasmėmis, verkiu iki šiol ir dabar irgi. Bet kankinti jos ilgiau jau nebebuvo galima. Nereikėjo jos kankinti tiek ilgai aplamai. Visi priepuoliai palieka vienokius ar kitokius reiškinius smegenyse... Tiesa buvod ar toks kartas kai irgi buvo be galo daug priepuolių jau niekas nebepadėjo, irgi galvojom viskas paskutinioji artėja bet galiausiai suradom tokius straipsnius apie maitinimą, sudėjom viską į krūvą ir suvokėm kad Arga turi būti maitinama tik raw, nes jokių grudinių kulturų jai negalima. Tada aš buvau nėščia ir mane baisiai pykino nuo betkokių mėsų ir jas maitinau sauseku. Milkai aplamai nuo mėsos nešdavosi ausys ir prasidėdavo ausų uždegimai o Argai pasirodė jog negalima maitinti sauseku tik mėsa, taip ir maitinom abi atskirai, tarp kitko net ir geras tikrai geras sausekas kuriame ale nebuvo grudų buvo blogis Argai. Taip kad siūlau iškart pasidomėti tuo, kažkur yra tema apie epilepsiją ten ir mūsų pasisakymų šiek tiek būdavo iš anksčiau, ir ten kykutė yra įdėjusi tą straipsnį apie epileptiko šuns maitinimą, susiraskit. Tiesa dar toks dalykas esam darę n visokių tyrimų, visi tyrimai be pakitimų, nesvarbu ar daryti prieš priepuolį ar iškart po jo ar tada kai priepuolių nebūdavo. Mes gydėmės vetviloje kaune, kykutė (veterinarė Kristina) mūsų veterinarė ir ji turi tikrai didelę patirtį epilepsijoje ir susidūrusi su tokiu atveju kaip mūsų ir ne tik, pabandykit pasikreipti į ją. Iš esmės net sunku viską papasakoti visko buvo labai daug, jeigu nori dar plačiau ar daugiau, rašyk man až, susiskambinsim ir papasakosiu ką norėsi žinot
Papildyta:
Va radau tą temą
http://www.supermama...?...959398&st=0
o pavargsta, plumt kur papuola ir miega
