Super retriveriai

Kad ji pas mus tokia truputį tinginukė ir tai, dabar jau daug aktyvesnė nei buvo, bet jei susitinka kokį aktyvesnį šunį, jai greit jis nusibosta ir suka savo keliu iš serijos "sorry, nespėju paskui tave" namie ji pas mus visad tokia ramiakė, kol neišgirsta frazės "einam į lauką?" arba po dušo jai susisuka smegenėlės, tai varo per visus namus, trankosi į sienas sujaukia visus kilimus, jos guolis skrenda per pusę kambario

Super vaizdelis, primena maniškę Pas mus prie durų kilimėlis po katino ir šuns žaidimų pastoviai randamas virtuvėj arba svetainėj skraido kažkuris su juo kaip Aladinas, nenustatom tik kuris

P.s. Kaip Lota jaučiasi naujuos namuos? Kaip suprantu, senųjų šeimininkų nė trupučio nepamena ir viskas OK?

Maniškiui tas pats... Taip jo neiškrausi... Bet protinis darbas daro stebuklus... man po dresūros pamokos šuo visada beveik visą dieną miega... kol buvo mažesnis, tai net iki namų vos parvesdavau, nes net laukė pakeliui gulėsi miegoti Tai, kai dirbau ir ryte reikėdavo jį iškrauti greitai, kad palikti vieną, aktyviai darėme dresūros namų darbus Realiai pakanka 20 min nepertraukiamo darbo (ypač, kai kažką naują mokini) ir jau garantuotai kelias val jis man miegos...

Beje mano šuo jau žino 5 vietas: į kambarį (eina į mūsų pagrindinį kambarį), į vonią, į vietą (buvo guolis, o dabar narvas), į lauką, ir valgyti (kažkaip viena vieta jam su valgymu asocijuojasi)... Tai visi svečiai stebisi, dabar liko išmokinti į salioną ir tereiks pasakyti, o jis jau žingsniuos, kur reikia

o aš jau tikėjausi.... šitie faktai vyrui bus nutylėti
dar šnd su veisėja kalbėjau, tai primokė kaip su ja elgtis. o kai papaskojau, kaip namo nenori eiti ir įsispiria prie durų, panarina galvą taip kad iš antkaklio išsineria, jei tik neužveržtas iki max, tai sako oho, čia tai naujiena, tokio dar neteko girdėti nu bet faktas, ką ir pati žinojau, kad aš jai nesu autoritetas. imsiu į nagą griežtai nes jei gyvybės ar mirties klausimas iškilo, nelieka kito pasirinkimo

Net balsu juoktis pradėjau iš to Aladino
Įdomu ką kaimynai galvoja, kai prasikasdama pro namus varo kolkas nei vieni nesiskundė
Oi, jaučiasi puikiai manau, kad nepamena, nes čia tiek laisvių gauna ir privalumų, kad laimė jos per kraštus liejasi visi ją myli, lepina, krikšto dukrytė atvariusi pas mus bučiuojasi su Lota manau tikrai nėra kuom skųstis jai maistą gauną gerą, skanėstų irgi visokių, krūvio akivaizdžiai daugiau jai, nes pametė net 8kg. Na, į šunį pažiūrėjus tikrai laimingas atrodo

Oi, gi šitą labai lengva pataisyt
Pasiimkit kokių skanumynų: dešrelių pjaustytų, sūrio gabaliukų, džiovintų/virtų kepenėlių, kačių maisto gabaliukų, šuns sausiuko arba viso šito asorti. Prieinat prie durų, atidarot duris, per tą laiką nieko nedarykit šuniui. Tai va, atidarot duris, pasiimat skaniukus į saują (ne vieną, o kelis, tokią gerą saują), parodot šuniui tą uždarytą saują, na, gaaalima gal leisti kokį gabaliuką iš jos ir pasivogti (gal) , tada, kai jau šuo žino, kad jūsų saujoj yra kažkas NIAM NIAM, sakot komandą 'Namo' (ar kokią kitą susigalvokit, nesvarbu, svarbu tai, kad ji visada būtų vienoda, ta pati), metat skaniukus ant žemės ne visai prie durų, bet ir nelabai toli, ir kai tik šuo peržengs slenkstį, džiaugiatės kaip milijoną laimėjus ir giriatgiriatgiriat šunį. Tada, kai šuo rankioja skaniukus nuo žemės, užeinat ir pati namo ir mestelit dar truputį skaniukų dar toliau nuo durų, jau be komandos.

Tolesni žingsniai - atidarius duris suvilioti šunį ta stebuklingąja sauja, tada mesti skaniukus jau toliau nuo durų. Dar vėliau, kai jau matysit, kad šuo pauostęs tą ranką ir po komandos 'namo', nori skuosti pro duris, metat dar toliau. Vėliau, sauja viliojate šunį saujai esant jau NAMŲ pusėje (per ištiestą ranką), ir metat skaniukus dar toliau. Dar vėliau, kai jau matot, kad šuo visas spirga, sauja nebeviliojat, sakot komandą ir po jos šuniui peržengus slenkstį (pradžioj gal ir neperžengs, nesvarbu, esmė tame, kad sauja jau nebeviliojate), ranką į kišenę ir numetat skaniukus tolyn nuo durų. Dar vėliau - komanda, šuo įžengia į namus, įžengiat jau ir jūs ir tada tik metat skaniukus. Šis laikotarpis trumpas, nes dar vėliau, kai šuo po komandos įbėga namo, pagiriat šunį, įžengiat ir jūs, ir tada jau skaniukų niekur nebemetat, o duodat su gyrimais iš rankų. Dar vėliau galima laikyti skaniukus pasidėjus prie durų, o juos duoti įėjus namo. Dar vėliau - kartais vien pagirti, kartais duoti kąsniuką ar kelis, kartais ir tą ir tą, kartais gal pilvuką pakasyt ar bučkį duotį , o gal pažaisti su šuniu su žaislu ar be, žodžiu - varijuoti apdovanojimuose.

Čia tik vienas iš būdų, gal ilgesnis, bet lengvas ir pozityvus. Galima šunį viliojant skaniukais iš karto kreipti į save ir juos duoti iš rankos. Galima tą patį daryti ir su šuns žaislu, jei jau šuo visai neėdrus ir į maistą nereaguoja (tačiau tada reikia spręsti kitą situaciją, kodėl šuo visai nereaguoja į maistą ir ką daryt ).

Esmė paprasta - norimą elgseną fiksuojam ir skatinam (gėrio davimu arba blogio sustabdymu, lengvai naujai elgsenai formuoti (ne išlikimo situacijoms) pradžioje geriau veikia gėrio davimas), o nenorimą elgseną fiksuojam ir stabdom (gėrio sustabdymu/atėmimu arba blogio davimu). Svarbiausia, neskubėti ir formuojant elgsenas fiksuoti net ir menkiausius norimus veiksmus. Ta prasme, pabandykit išsiskaidyti pratimą į smulkias dalis, ir dirbti palaipsniui su kiekviena iš jų: išmokom vieną, tada prijungiam kitą, tada dar kitą ir t.t., ir pan.
Tuo pačiu stengtis suprasti, ko šuo nenori (kodėl nenori) ir ko nori ir tai naudoti sau naudinga linkme.

Kaip aš mėgstu kartoti, šunys protingais tampa savaime, o vat patogiais šeimininkui - per didelį vargą ir triūsą. Kiekvienas šuo greit išmoksta, kaip jam išsikaulyti skaniuko, kur čia minkščiau pagulėti, gauti paglostymą, kaip išvengti bausmės ar nepatogios situacijos ir pan., to mokyt nereikia Bet išmokyti, kad šuo elgtųsi taip, kaip reikia šeimininkui - va ties tuo jau dirbama.

P.S. antkaklis visada turi būti uždėtas taip, kad šuo neišsinertų, turėtų tilpti du ar trys pirštai. Jei telpa visi pirštai ir dar yra laisvos vietos, jau per laisvai. Ne tik dėl durų situacijos, bet bendram šuns saugumui užtikrinti.

iš kur pas megeją tiek kantrybės tokius tekstus rašyt

ačiū už neišsemiamą kantrybę žaviuozi jūsų žiniomis apie gyvūnus ir noru jomis dalintis
detaliai viską išsistudijuosiu ir išmėginsiu
nėra taip, kad jie NIEKAD nenori namo. vyrui nesiožiuoja. man - kartais. kai nori pabūti lauke, o aš tuo metu negaliu su ja vaikščioti...kartais pasakau NAMO atidarius duris ir eina gražiausiai o kai pabėga nuo manęs vienintelis būdas įsiviliot namo - į jos dubenį GARSIAI įpilti sausiako, nors porą grūdų, bet taip kad girdėtų. parskrenda kaip raketa bet aš galvoju, gal ji tai supranta kaip "pagyrimą" - va išsinersiu, pabėgsiu, o tada gausiu paildomai paėst (nes nu kažkaip reiks man ją parsišaukt - kiemas neaptvertas ). negali taip būti?
bandysiu jūsų metodą

Aaa, tai čia pas jus truputį kitokia situacija, galvojau, daugiabuty gyvenat.
Čia tada jau galima ir kitokius patarimus dalint, visų pirma - nepaleist šuns vieno lakstyt. Lakstydamas vienas pats šuo pats priima sprendimus, pats susigalvoja veiklos, žodžiu, pamažu tampa pats sau fainas, o šeimininkas... na, kai šuniui norėsis tai ateis, kad pasiglaustytų arba, jei 'vadas' griežtesnis, o šuo - nuolankesnis, ateis, kad išvengtų pykčio ir baudimų. O šiaip tas šeimininkas tampa toks... eilinis priedas ir tiek.
Tai čia pirmas iš svarbiausių dalykų. Toliau, kad sutalpint tą visą retriveriškumą į jums fainus rėmus, reikės dirbti. Kad ir tie patys pasivaikščiojimai - pasiimkit šuns miasto normą, padalinkit ją tiems pasivaikščiojimams - šuo nebegauna JOKIO maisto namie, ar iš bliūdelio, ar šiaip, dėl to kad gražus, ar kad gailiai žiūūūri ir akytėm klapsi Pasivaikščiojant ir sumaitinat tą maistelį - už pagyrimus, kad atliko kažką gerai, už reagavimą į vardo komandą, už atėjimą pas jus, už norėjimą būti pas jus ir su jumis, už netempimą, ir dar už bet ką, kam reikia pastangų iš šuns.
Toliau, pasiimat į pasivaikščiojimus žaislą, ir karts nuo karto pažaidžiat ir su juo. Vardas - reakcija - žaidimas. Pasigrumkit, pasigalynėkit su šuniuku. Pradžioj geriau, kai žaidimas vyksta ne metu-atneši, bet pasitampot, pakovojat dėl žaislo ir pan. Čia lengviau parodyt, nei aprašyt, visus tuos žaidimus. Tik tiek, kad baigti reikia pačioj fainiausioj šuniui vietoj, ir baigti bent jau pradžioj ne su fu, ne, palik ar panašiai, o su greitesne nei šuns reakcija ir žaislo pavogimu ir paslėpimu Paskui jau bus galima įvedinėt ir paklusnumą, pabaigos komandas ir t.t.

Šeimininkas šuniui turi būt įdomus, o įdomus jis yra tada kai turi/gali suteikti šuniui tai, ko jis nori. Tada galima mokintis paklusnumą, šiam "suteikimui ko nori" suformuojant tam tikras ribas, rėmus.
O tas "ko nori" gali būti labai platus, nuo maisto, žaislo, žaidimo, leidimo išsituštinti, tyrinėti naujas teritorijas, žymėjimosi ir dar begalės. Paskatinimas tai nėra tik maisto davimas ar žaidimas su kamuoliuku. Kasdienybėj yra krūva vaiksnių, kuriais šunį galima paskatinti, apdovanoti arba atvirkščiai - sukelti spaudimą, stresą, pasyvinti, slopinti nenorimas elgsenas.

Jums reikia pradžioj tvarkytis va šitus, pačius pradmenis. Sukurti savo vertę, savo asmens, savo žodžių, savo sprendimų. Ir tai neturi būti rėkimas, mušimas, barimas, grūmojimas pirštu ir t.t.
Kad ir tas pats lakstymas ir neatėjimas. Pradžioje šuo turi suprasti, kad jūsų, kaip vedlio asmuo, yra kažkas nerealaus, jūs mylit, bučiuojat, šeriat, vedžiojat, leidžiat tyrinėti teritorijas, žaidžiat su šunimi, vystot jo protinę veiklą, žodžiu, mylit ne tik žodžiais, bet ir veiksmais Taip dirbama, jei reikia, ribojant šaltinius, ribojant dirgiklius, kontroliuojant situacijas, kol pasiekiamas norimas efektas. Tada šuo automatiškai per daug nuo jūsų netnenorės atitiolti - o kam, jei visi smagumai pas jus? (Aišku, reikia nepamiršti retriveriškumo ) Tuo pačiu lygiagrečiai mokomasi ir 'pas mane' komandos. O va tada, po kelių savaičių ar mėnesių (priklauso nuo šeimininko ir šuns) po truputį įvedami dirgikliai ir korekcijos.
Bet pradžioj reikia bazės, ir kuo ji tvirtesnė, tuo geriau, tuo tvirtesnis pagrindas visam kam.
'Pas mane' mokslai išvis yra ilgi ir pikti. Tvirto 'pas mane' (tvirtu aš vadinu šuns atsišaukimą bėgant susipažinti ar pakramtyti svetimą šunį, besivejant katę ar paukščius, lekiant į aikštelę pas vaikus, žaidžiančius kamuoliu, pasileidus miške užuostu stirnos kvapu, ar nuo visokių kitų tikrai stiprių dirgiklių) nepadarysit greitai ar tik su paglostymais/skaniukais (neskaitant išimčių, kurios tik patvirtina taisyklę). Ir 'pas mane', mano akimis žiūrint, yra pati reikalingiausia, stipriausia ir (turbūt) daugiausiai atskleidžianti socialinė komanda. Ir paskui labai palengvinanti gyvenimą abiems, tiek šeimininkui, tiek šuniui.

Bet kaip sakiau, visa ko pradžioje yra labai gražūs (su retomis išimtimis) pagrindai Jums, šiuo atveju, jei norisi kažką pakeisti, reikia grįžti pradžion. Jei nesinori/tingisi/nėra laiko/neleidžia mąstymo filosofija, tiesiog susitaikyti su situacija ir stengtis į viską pažvelgti per kitą prizmę. Labiau būties filosofinę

taip, būties trapumo
žodžiu eisim prieš gamtos dėsnį "išgyvena stipriausi" ir protingiausi neįsivaizduoju,k ad evoliucijos eigoje būtų išlikę vilkai jei ėstų ne tai kas maistinga, o tai kas po kojom papuola čia gal dėl selekcionavimo taip išsigimė?

Nepirkite be dokumentų šuniukų, pasirinkite geriau tikrai labradorą, jei labradoro norite - šuniukai, kuriems išduoti FCI pripažinti dokumentai, bus nuo sveikatos tyrimų atliktų tėvų ir protėvių (displazija ir akių ligos, šie tyrimai privalomi; displazija, trumpai tariant, tai kai šuo nebegali judėti efektyviai ir be skausmų, skamba paprastai gal, bet vaizdas labai liūdnas ir tragiškas), tėvai protėviai taip pat turėjo praeiti parodas ir gauti reikalingus įvertinimus, vadinasi bent du teisėjai turėjo patvirtinti, kad išvaizda ir temperamentu jie tikrai atitinka labradoro standartą, t.y. neperaugę, ne per maži, ne per daug kampuoti ar tiesūs, nesistengia iš baimės sukramtyti kiekvieno praeinančio pro šalį ar, iš to streso ir baimės (nauja aplinka, daug žmonių, daug šunų - silpnesniam šuniui tai didelis psichinis spaudimas), nebėga parodos ringu pabrukę uodegas ir nuleidę galvas. Pasirinkite labradorą, kuriam išveisti ir padaryti tokiu, kokiu yra dabar, žmonės daug metų dėjo pastangas ir žinias, tam, kad JŪS galėtumėte turėti šalia stabilų, sveiką ir bendrinėmis savybėmis prognozuojamą draugą, kuris atitiktų TĄ, tikro labradoro viziją.
Juk jei norisi labradoro būtent yra kažkokie konkretūs bruožai, kurie traukia

Be dokumentų rizika pirkti, nes nebus atlikti sveikatos tyrimai, kergiamų šunų giminingumas nežinomas (nes nežinomi protėviai), tad artimu veisimu genetiškai galima labai lengvai užtvirtinti neigiamus dalykus - ligas, "šleivumus-kreivumus", taip pat - tam tikrus temperamento niuansus. Juk niekas netikrina, ar šunys iš tiesų elgiasi stabiliai esant spaudimą sukeliančiose situacijose. Plius, temperamentas su jo ypatybėmis paveldimas, tad protėviai (ir kergimo kombinacijos, arba, kaip minėjau, artimas kergimas) yra labai svarbu. Sportininkai, tarnybos ir pan. iš pradžių renkasi protėvius, kraujų linijas ir tam tikrą vadą, o tik paskui - konkretų šunį. Nes protėviai svarbu, jie šuniui duoda VISKĄ, juk iš jų ir "lipdosi" naujas šuo.
Dar rizika savotiška - retas kuris, kergiantis be dokumentų, padaro viską. Kartais nepiktybiškai, tiesiog iš nesirengimo ir nežinojimo. Tas pats savalaikis kalės ir šuniukų nukirminimas, kad mažyliai būtų be kirminukų. Ankstyvoji socializacija, arba jei paprasčiau - teigiamų ir aktyvių pirmųjų įgūdžių ir reakcijų, susipažįstant su aplinka, formavimas.

Tai labai svarbu. Labradorai - kieti šunys, su savo nuomone ir požiūriu į pasaulį, norintys daug judėti ir džiaugtis gyvenimu, ir tai daryti aktyviai. Dėl paties šuns sveikatos ir gyvenimo pilnatvės, nesirinkite šuns be dokumentų. Jei gąsdina kainų skirtumas, gal verta pagalvoti, ar tikrai reikia šuns? Aš čia nepiktybiškai, bet kiek daug yra atvejų, kai žmonės nusiperka šunis tik menkai įsivaizduodami, kiek su jais reikia dirbti, kiek rūpesčių šunys pridaro, kiek reikalauja finansinių investicijų ir menkai suprasdami, kad jų noras turėti šunį iš tikro... labai nedidelis.
Kainų skirtumas tarp labradoro be dokumentų ir su yra nuo 700 litų. Tai tikrai nemaži pinigai, bet vis tik, nėra tokie dideli, kad turėtų stabdyti svajonės išsipildymą. Visada galima taupyti - labriuko maistas per mėnesį vis tiek bus apie 200 lt, tai juos kiekvieną mėnesį atidedant, o gal ir dar labiau pasispaudžiant vardan greitesnio svajonės išsipildymo, po trijų (arba truputį daugiau ) mėnesių šuniukas jau lakstys pas Jus namuose

Čia gali pasiskaityti dar daugiau informacijos, kodėl blogai, ir ne tik šeimininkui, svarbiausia - patiems šunims, yra juos įsigyti be dokumentų: nuoroda
Ir, jei turėsite klausimų, klauskite, manau, kad šios temos dalyvės tikrai Jums padės.

P.S. o kodėl būtent labradoras, kuo patraukė ši veislė?

vargu, ar skaitys temą, gal geriau siųsti į až ar el.paštą paliko kontaktus ir tiek
man irgi nesuprantamas noras pirkti be dokumentų šiandien sutaupysi, o ryt investicijos viršys gal visus lūkesčius