Jei jau prilipai prie kaktusų, tai ar vaikai dideli, ar maži -vistiek visiškai negali jų atsikratyti. Kad ir mažai laiko turi, bet vis kažkiek atspariausių, mylimiausių išlieka. Sunkiausia, kai vaikai dar tokio amžiaus, kai gali sugalvoti čiupti kaktusą, nes nežino koks jis pavojingas. O paskui tik lengvyn viskas. Man visada jie buvo džiaugsmas ir atgaiva po visų darbų, stresų ir gyvenimo nesėkmių. Net atrodo, kad ir visokie pūkiai mažiau puolė, nors ir actaros nežinojau.
Dabar vaikai išauginti, gyvena atskirai, o aš karaliauju bute tarp kaktusų, akvariumo ir 2 kačių. Liux gyvenimas
Bet vaikai dar dažnai prisimena, kaip būdavo baisu užkliudžius ir numetus kaktusą nuo palangės. Nes esu rinkusi kaktuso likučius, bliovusi, ir sakiusi,,Turiu vienintelį džiaugsmą ir to negalite pasaugoti...'' Taip ir prisimena mano ašaras.
Dabar su baime laukiu anūkų-juk reiks pasaugoti, o aplink kaktusai... Neišmesi juk visų lauk. Bet turiu vilties, kad gal bent kuris anūkas susidomės kaktusais ir bus kam savo plantacijas perleisti.