Mano Braškė suvaikėdavo po kiekvieno vizito pas mano draugę, auginančią dvi dukras. Vyresnioji - pusmečiu vyresnė jai buvo nepasiekiama (raidos lygiu), o mažoji - tokio amžiaus, kokį ji praleido globos namuose (beveik 2 metų tuo metu). ir mano vaikas labai stropiai pamėgdžiodavo jos švebeldžiavimą, nekoordinuotą kalbą, valgymo būdą ir pan. esu sulaukusi ir užuojautų, kad auginu taip smarkiai atsiliejantį vaiką.. Buvau radusi literatūroje, kad vaikas nori saugiai 'pakartoti" laikotarpį, kurio neturėjo - globos namuose, ar tėvų nepriežiūroje. Nieko nesakiau, nedariau, sultis gerdavo iš pakelio, pusiaugula ant kelių, valgydindavau!!! šaukšteliu, nešiodavau po namus paguldžiusi ant rankos ( beveik penkiametę), aprengdavau, nors puikiai mokėjo rengtis ir pati.
Ir kažkada nudžiugau, kad mano vaikas, pasirodo, moka rengtis ir pati

matyt buvo pakankamai atsimėgavusi 'būti maža" ir viską kaip vėjas nupūtė - rengdavosi pati, valgė pati, sviestą tepė ir cukrų maišė kaip ir per pirmuosius vizitus - pati. Patenkintas poreikis nunyko be jokių pastangų jį pakeisti....
idiotiškas cinizmas supermamytiškai
QUOTE
neužjaučiau nei tos bobos, nei vaikų [nužudytų]. Nes tie vaikai užaugs tokie pat.