Knygų skaitytojų klubas, 88 laida

Tai aš ir priėmiau kaip komplimentą. Paskui, kai prašo kokią knygą paskolint, sakau, kad jų skonio neturiu nieko

o tai kiek jų planuojama prikepti? Aš, atsilikėlė, maniau, kad tik dvi teparašytos.

Aga, tokių gerų knygų neskaitai



Trys jos yra Kol kas

aš patikėjau, kad 4 yra


Atsilieki nuo gyvenimo, tamista

Nūūūū, jei jau žmogus "perskaitė keturias"... Beje, filologas. Tai jūs man pasakykit, kur prasideda ir baigiasi snobiškumas.
Papildyta:
Ups... čia turėjo būti kaip kam mįslė.

Prisirinkau čia minčių , ką reikėtų nusipirkt


Galvoju tą Nesbo reikia bandyt, jei jau Marinina patiko ir Alvtegen, tai gal ir šitas tiks atsipalaidavimui..




Sudomino, tik man iš aprašymo kažko asosiacijos kyla su paauglių topu -"Bado žaidynėmis"...Gal aš klystu? Šiaip aišku neskaičiau aš tų "žaidynių", bet netyčia teko užmatyt pusę filmo, tai net bloga pasidarė, kokius marazmus dabar kuria paagliams...Net nebeleidau žiūrėt mažajai (8 metų)...Kažkoks man iškrypimas pasirodė visa ta istorija..
Tai vat-ar čia nėra kažkas tokio , sukeliančio panašius jausmus?




Šitą noriu imti


Dar galvojau apie tuos "atspalvius" (oi, kiek garbės jiems)..
Kadangi čia buvo įvertinta, kad tai pornografinė knygą, tai galbūt ją ir vertinti reikia ne literatūrinej plotmėj..Juk kino kritikai irgi kažkaip nevertina pornografinių filmų-nors kas ten žino, gal slapta ir juos pažiūri
Aišku iki šiol niekas nesigirdavo, kad žiūri ar skaito pornografinius dalykus, o štai čia gavosi savotiška seksualinė revoliucija..Moterys viešai tai skaito ir tuom net didžiuojasi-štai, aš kokia-drąsi, šiuolaikiška, neturinti tabu..
Todėl nebesvarbu, kad gyvenime esu mokslų daktarė (net ir filologijos), nes juk tai ne literatūra, o visai kas kita-būdas parodyti ar išlaisvinti seksualinius impulsus..

Gal aš čia ir į pievas fantazuoju, bet jau net kyla minčių imti ir paskaitinėt rimčiau-kaip tik pirmą knygą neužilgo perdavinėsiu tarp tų minėtų mokslų daktarių Mažu reiks trumpai užlaikyt
Dar kaip suprantu, vyru tai visai nekabina-bet kiek girdėjau, kad jiems visai patinka, kai moteriškės tai skaito, nes tenka ir jiems tam tikrų "bonusų"..

tikrai ne. Atwood turi nuostabų stilių. Jokie žiaurumai ten neminimi, jei neaprašomi. Juos tik galėtum numanyti skaitant. Būtent stilius ir sužavėjo. Nėra įvykių atpasakojimo, įdomus pateikimas. Man jis daugiau su Saramgo "Aklumu" siejasi. Nors jos nepanašios. Panašius jausmus sukelia.
Pažiūrėjau filmą pagal knygą:
http://www.imdb.com/title/tt0099731/

Tai patariu, geriau nežiūrėkit Labai prastas

Visąlaik kol skaičiau, tai man kilo asociacijos su Saramago "Aklumu", tik moteriškai Kita istorija ir mažumėlę švelnesnė šiurpumu...pas Saramago atviri klausimai ir pateikimas tiesmukas, pas Atwood visas gilumas tame, kas nepasakyta arba pasakyta, bet "švelniai"..sunku lygint ir palygint, bet 'susišaukia' man šios knygos

"Bado žaidynes" tik filmą buvau pradėjus žiūrėt (nebaigiau), tai niekuom nepanašu

Ir kodėl man tai asocijuojasi vidinių tabu dangstymu?
Jei aš neturiu tabu, tai atsispindi mano gyvenime. Jei aš apie tai tik skaitau?..

Štai dabar aš skaitau Rūgštim įkrauto gėrimo testą. Pradžioje, kol pateikinėjo pažintinius laikmečio faktus, neatrodė įdomu. Nuo kokio 50 puslapio įtraukė ir užvaldė ta "rūgštis", mėgaujuosi (gerai, kad tik literatūriškai), bet vidinis tabu LSD ir visoms kitoms narkotinėms medžiagoms tik stiprėja. Sakyčiau, didžiuojuosi, kad kažkada atsispyriau pagundoms ir progoms.
Taigi, prisipažįstu: skaitau apie "tai", bet nesu "tokia". Ir visiškai nesižaviu "tokiais".

Beje, rekomenduočiau šią knygą Nihilistei bei toms, kurios ieško išskirtinio "cinkelio" stiliuje, jei tik neatgraso palaidas narkomanų gyvenimo būdas.

Ačiū už rekomendacija Šia knyga jau senokai ruošiuosi perskaityt. Gal bandysiu kai pabaigsiu dabar skatoma Beje, skaitau anksčiau aptarta Atwood knyga "Orikse ir Griežlys". Vietomis darosi nuobodoka, bet autores sugalvotas pasaulis gana idomus.

Julian Barnes "The sense of ending" (Pabaigos jausmas). Knyga laimėjusi Bukerio premiją 2011 metais. Pradžioje manęs visai nekabino. Knyga plonytė, bet nėra suryjama vienu ypu. Labai įdomiai susuktas pasakojimas apie senstantį vyriškį, kurį kamuoja jaunystės šešėliai. Istorija tiršta, susukta, lyg skaitytum trilerį. Galiu prisipažinti, kad atsiimu visas abejones apie jos vertę. Labai patiko. Stilius labai išbaigtas, istorija atrodytų nėra kažkokai ypatinga, bet labai įtraukianti. Apie meilę, draugystę, knygas, savižudybę iš išdavystes.
Rekomenduoju toms kam atspalviai nėra gyvenimo knyga Manau visoms, kurias asmeniškai pažystu, ji patiks. Tiek Klopedijai, Gintarelai, Prieplaukai ir būtinai Nihilistei su Dolitle. Būtinai griebkit, jei dar neskaitėt Tik Brūkšniukui, nerekomenduoju

Kam aktualu – jau yra šių metų „Knygų mugės“ programėlė išmaniesiems telefonams

Niekaip neprisiruošiu atsiliepimų parašyti, bet kad jau prisižadėjau...
Taigi - trumpai apie šių metų knygas.

H. G. Wells „The Time Machine“ („Laiko mašina“). Žinoma kaip mokslinės fantastikos klasika, naujo žanro pradininkė. Įsivaizdavau, kad bus kažkas tokio kaip „Atgal į ateitį“ filmai, apie keliones laiku ir nuotykius, apie kelionių laiku paradoksus ir t.t.
Nustebau, nes knyga pasirodė visai kitokia. Tai distopija (antiutopija). Aprašoma žmonija 802 701 metais, vėliau trumpai – ir Žemės, kaip planetos, paskutiniosios dienos (po 30 mln metų). Laiko mašina yra, bet mokslinės fantastikos šioje knygoje ne ką daugiau nei Čapeko „Karas su salamandromis“, Huxley knygose ar kitose antiutopijose.

Undinė Radzevičiūtė „Baden Badeno nebus“. Netikėtai patiko. Labiau nei „Strekaza“ ar „Frankburgas“. Tik nesupratau, kodėl toks pavadinimas išrinktas. Knygyne vartydama būtent tą istoriją perskaičiau, visiškai „neužkabino“, tai ir nepirkau. Dabar bendradarbis rekomendavo. Pradėjau skaityti ir nustebau, kad kaip tik „Baden Badeno nebus“ ir yra turbūt labiausiai netipinė iš visų istorijų – beveik visos kitos pasirodė taiklios, „su mintim“. Moka autorė rašyti tokias trumputes istorijas, smagu skaityti. Ir nesijaučia, kad rašė būtent lietuvė. Tiesiog šiuolaikinė literatūra ir tiek. Dėl to irgi smagu.

Irvin D. Yalom „Spinozos problema“. Man ji buvo iš tokių knygų, kurias pasiimi ir skaitai, lyg ir įtraukia, o jei padedi kelioms dienoms, tai nepasiilgsti ir nepasigendi net ir ištisas savaites. Tada vėl grįžti, vėl koks 100 psl. vienu prisėdimu, ir vėl ramiai galiu daryti kelių savaičių pertrauką. Pažintine prasme įdomu, apie Spinozą ir jo filosofiją daug galima sužinoti. Bet pasirodė keista, kad kelios jūsų ją minėjote tarp geriausių metų knygų. Knygos nugarėlėje perskaičiau, kad Yalom savo knygas vadina „mokomaisiais romanais“. Va su tuo sutikčiau – jei autorius neturi pretenzijų į grožinę literatūrą, tai ir nesikabinėsiu prie stiliaus, gan „medinių“ dialogų ir pan.

Kristina Sabaliauskaitė „Danielius Dalba & kitos istorijos“. Jungiuosi prie visų, kurioms ši knyga labai patiko. Kiekviena istorija vis kitokia, vis kitu stiliumi pasakojama. Patiko viskas – ir turinys, ir ironiškas stilius, ir taiklios įžvalgos. Susidariau įspūdį, kad Sabaliauskaitė jaučia silpnybę „Ritz“ viešbučiams, nes net keliuose apsakymuose apie juos tiesiogiai ar netiesiogiai užsimenama O skaitydama „Danielių Dalbą“ ėmiau galvoti, kad nuobodoka, „kabliukas“ aiškus, bet autorė ėmė ir susuko dar kitaip.
Dabar laukiu „Silva Rerum III“, knygų mugės pirkinys nr. 1, kad savaitgalį jau galėčiau skaityti. Bet tikiuosi, kad Sabaliauskaitė ir toliau rašys apsakymus.

Gintaras Grajauskas „Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“. Keistoka knyga, bet smagiai suskaičiau. Gražiai išleista – maketas, rėmeliai, iliustracijos. Toks leidimas atitinka turinį. Riterio ir drakono pokalbiai, kuriuose pateikiama daug originalių įžvalgų ir šiaip „išminties perliukų“. Pvz., viena man patikusi citata:
- Tai va, - toliau tęsė misteris Kaindlis, - ir dar tie žmonės, tie su kamščiais, tokie tingūs ir nesmalsūs, visi iki vieno turi tą pačią keistą svajonę. Jie svajoja gauti ką nors vertinga, nieko už tai nesumokėdami. Be jokių pastangų. Tarkim, laimėti loterijoje, rasti kokį lobį ar bent pamestą piniginę. Labiausiai gyvenime jie norėtų nieko neveikti – ir už tą nieko neveikimą dar gauti dovanų! Tikri juokdariai. Jie taip ir prasėdi ant savo sėdimosios visą gyvenimą, o paskui baisiausiai nustemba ir supyksta, kad jiems taip niekas nieko ir nedavė. Tikraiusiai mano, kad atskris koks drakonas ir įmes jiems pro kaminą maišą su brangenybėmis. Mes, drakonai, turim apie juos tokią seną gerą patarlę: nemėtyk perlų kiaulėms.