Knygų skaitytojų klubas, 88 laida

Visai smagiai perskaiciau dar vieno skandinavo (sikart dano) detektyva Jussi Adler Olsen "Moteris narve". Blogiuka ir jo motyvus atspejau jau knygos viduryje, bet tyrejas vel labai savotiskas, todel knyga mielai pabaigiau. Be to, jis turi labai keista sira padejeja. Ju bendravimas taip sudomino, kad iskart pradejau ir kita knyga "Fazanu medziotojai". Cia blogiukai aiskus nuo pat pradziu, tai detektyvas toks savotiskas, bet vis tiek idomu skaityti.

pabaigiau J.Moyes "Aš prieš tave", turbūt nereikia pasakoti apie ką, nes jau buvo minėta ne kartą. tik pasakysiu, kad tai ne mano stiliaus knyga. ilgai ją kankinau, nes kartais mieliau plaudavau indus, siurbdavau grindis etc., kad tik nereiktų skaityti. o tai jau nėra pliusas knygai.
perskaičius neverkiau, bet pabaiga man tiko ir patiko.

dabar skaitau A.Smith "Atsitiktinė", pasakojama apie britų šeimos atostogas Norfolke, kiekvienas šeimos narys gyvena savo susikurtam pasaulėly, tie pasaulėliai turi mažai sąlyčio taškų, o gal teisingiau būtų sakyt išvis neturi. o tada jų gyvenime tarsi iš niekur atsiranda nepažįstama mergina ir tuos pasaulėlius "supurto".
įdomus stilius, mintys, pasakojimo būdas, nutylėjimai. kol kas labai patinka

Man irgi patiko šie daniški detektyvai. "Moteris narve", žinoma, labiau. Apie juos buvau rašiusi kitoje knygų skaitytojų temoje čia.

Gal kuri jau skaitėte Julian Barnes - "Pabaigos jausmas"? Įdomu būtų išgirsti atsiliepimus. Nesinori būti apmėtytai pomidorais, bet šia knyga aš nusivyliau. Tikriausiai todėl, kad labiau mėgstu pati pafilosofuoti apie egzistencializmą, o ne skaityti kito žmogaus pamąstymus apie tai, kas būtų jeigu...Gan dviprasmiškai skaitėsi knyga - vietomis įdomiau, vietomis visai neįtraukė. Gal kaltas ir rašymo stilius, kuris, man asmeniškai, nedarė įspūdžio, na tiesiog nesudomino, nesugebėjo užkabinti.

Skaičiau. Tiesą sakant įspūdis panašus - neįtraukė. Gal nelaiku papuolė, gal tikėjausi labai daug. Bet nepatiko.

Aš kaip tik dabar skaitau. Net nežinau Lyg ir įdomu, bet aš dar kažko laukiu ir tikiuosi sulaukti. Jei ji nebūtų tiek apdovanota ir išgirta, tikrai būčiau jau senai metus.
Tiesa, stilius, labai puikus

Aciu uz nuoroda. Puikus, issamus atsiliepimai. Man irgi labai patiko tas neitin ryskus, bet geras humoras.

Metai prasideda gana derlingai. Su keliomis, jau anksčiau minėtomis, perskaičiau 9 knygas. Dar dvi nuograužos pasitaikė. Nuo pastarųjų ir pradėsiu.

Eduardas Cinzas, "Švento Petro šunynas". Po seniai skaitytų "Trys liūdesio dienos" ir "Raudonojo arklio vasara" tikėjausi kažko stipraus... Skaitėsi nuobodžiai, neįdomiai. Gal kada dar sugrįšiu prie šios knygos, nes liežuvis nesiverčia pavadinti makulatūra.

Fredrik Bachman, "Gyveno kartą Uvė". Tikėjausi gero skandinaviško humoro, kažko panašaus į "Šimtametį, kuris išlipo pro langą ir dingo". Uvės charakteris pasirodė įkyrus, siužetas nuobodus. Juokinga nebuvo, atvirkščiai, kėlė susierzinimą. Neblogai supinta dabartis su Uvės prisiminimais, bet tai neįtikino perskaityti iki pabaigos. Kažkas tarp literatūros ir makulatūros, priklausomai nuo skaitytojo nusiteikimo.

Džonas Steinbekas, "Konservų gatvė; Tortiljų kvartalas". Taip pat turėjau išankstinių nuomonių. Galvojau, kad šie romanai vienas kito tęsiniai. Tačiau juos tesieja vietovė, kurioje vystosi veiksmas.
"Tortiljų kvartale" aprašoma grupelės Monterėjaus padugnių draugiškas gyvenimas. Alkoholikai, mušeikos, valkatos siekia aiškiai numanomo tikslo - prisigerti. Tačiau ne bet kokiom priemonėm, jie turi skrupulų, savitą garbės kodeksą.
"Konservų gatvėje" vaizduojama kiek aukštesnio visuomenės sluoksnio gyvenimas ir santykiai. Čia taip pat veikėjai geranoriški, tačiau muštynių, smulkių suktybių, lengvo ištvirkavimo neišvengta.
Abu romaniukai lengvai savaitgaliniai, nerimti, bet už humorą ir šmaikštų sarkazmą skirsiu L kategorijai.

Jose Saramago, "Kainas". Kol kas mažiausiai patikusi iš visų skaitytų-klausytų J.Saramago knygų. Stilius, forma nenuginčijamai originalūs, "sara-magiški". Turinys - atviras pasišaipymas iš Biblijos. Skaičiau neskaniai. Tik iš didelės meilės ir pagarbos Nobelio premijos laureatui mažiukas L.

Salman Rushdie "Vidurnakčio vaikai".
Apie knygą jau tiek ir tiek prišnekėta, todėl trumpai apie patį skaitymo procesą. Salman Rushdie, kaip ir Gabriel García Márquez, Milorad Pavić, turi magišką formulę, pagal kurią vynioja tekstą kaip virvutę, kuria intrigą po intrigos, megzdamas mazgelius. Tie mazgeliai pririša sąmonę ir nepaleidžia, skatina ieškoti naujų slėpinių, kol visiškai užvaldo. Sukiesi turinio verpete ir nenori išplaukti, nes be galo malonu... skaityti.
LLLLLLL...

Susikaupiau, tai ir parašysiu.

Margaret Atwood "The handmaid's tale" (Tarnaitės pasakojimas)- antras susidūrimas su šia rašytoja. Labai senai, skaičiau jos lietuviškai išleistą "Greis", kuri paliko gilų įspūdį. Dar dabar atsimenu. Antroji pažintis, lygiai tokai pati.

Veiksmas vyksta ateities Gileado šalyje, kuri seniau buvo Amerika. Po religinio perversmo, kiekvienas asmuo turi griežtai reglamentuotas pareigas. Pagrindinė šalies problema, mažas gimstamumas. Knyga tai merginos, kuri vadinama tarnaite, pasakojimas.
Įtraukianti, pakankamai šiurpi istorija. Žodžių mažai, bet jie visi reikšmingi ir svarūs. Toks tirštas tekstas. Kur kiekvienas žodis turi reikšmę. Puslapių akimis nepermesi ir greituoju skaitymu neįveiksi. Jokiso asmeninės erdvės ar laisvės. Baisiaukia, kad dabartinai gyventojai prisimena kaip buvo seniau. Ir mokytojai sako, kad kitoms kartoms bus gerokai lengviau, nes jie neturės kvailų iliuzijų ir nenorės, to kas neįmanoma.
Labai patiko atomazga. galima būtų ilgai nagrinėti ir prirašyti įvairiausių interpretacijų.

Beja, mūsų era apibbūdinama rastais įrašais- Elvio Prestlio ir "Lietuvių liaudies dainos" Net googlinau, gal autorė kažkokių sąsajų turi. bet ne, matyt tiesiog, panaudojo istorinį faktą apie mūsų seną ir ilgai išlikusią kalbą.

Nustebino, savotiškai pribloškė. Pradžioje kažkodėl ją siejau su Saramago "Aklumu", bet jos visiškai nepanašios. Gal tik antiutopijos žanru.

Taip pat giriu autorės politines įžvalgas. Pasaulis kokį ji aprašė ateityje (knyga parašyta 1984m), yra labai panašus į dabartį. Šiaurės korėja, musulmoniškos džihado valdomos šalys, turi labai daug panašumų.
Rekomenduosiu, visiems kas dar neskaitė. Planuoju susipirkti visas šios autorės knygas. Gal kas skaitė daugiau nei "Greis"?

kažkada skaičiau "Oriksė ir griežlys" - dar viena antiutopija, pamenu, kad patiko, bet jau detalės pasimiršo

skaitau, bet atsiliepimu parasyt neprisiverciu...lopau spragas J.Orwel 1984-ieji. labai patinka..

atsiliepimu nerasyma bandysiu kompensuot poezijos perliukais


Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu -
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis:
Ir toksai net neišreiškiamas pilnumas,
Ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas,
Ir toli, labai toli girdėtis.
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis.

Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu.
Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies.

Just.Marcinkevicius

Be siu dvieju, tavo paminetu, dar esu skaiciusi "Cat's Eye", "The Blind Assassin" ir "The Robber Bride". Visos patiko, nors nei viena ispudzio stiprumu neprilygo "The Handmaid's Tale". Isvis, man Atwood patinka tuo, kad nekepa knygu pagal viena sablona, jos visos savitos, kiekviena kitokia.

Perskaiciau Aleksejaus Ivanovo romana "Географ глобус пропил". Jusu dauguma turbut jau seniai ji perskaitete, nes prisimenu gerus atsiliepimus, kai pries kelis metus pasirode lietuviskas vertimas. As tuomet pasizymejau sia knyga, ir tik dabar stai perskaiciau pagaliau. Ispudziai skaitymo metu buvo labai priestaringi - is pradziu tiesiog skaiciau, be ypatingo susidomejimo, arciau vidurio atsirado lengvas susierzinimas (uzkniso tas nuolatinis gerimas, mainymasis zmonom ir meiluzem, ir durni juokeliai), o dar po keliu skyriu pradejo labai patikti, matyt, susigyvenau su tuo balamutu Sluzkinu O jau kai isplauke i zygi taigos upe, tai isvis... net as uzsimaniau Toji knygos dalis - ikvepianti ode Rusijos siaurei. Ir isvis toji dalis man pasirode stipriausia. Smagu buvo sekti, kaip pasiute ir nelabai simpatiski vaikezai, susidure su atsiauria taiga, pamazu tampa... kaip cia pasakius... zmonem, ar ka O siaip knyga tiesiog itikina. Pabaigus nesinori net galvoti, o kaip butu, jeigu... nes yra, kaip yra. Liudna, melancholiska, gerokai "juoda" knyga, bet nesakyciau, kad be jokio vilties spindulelio. Labai rusiska. Sluzkinas, pagal visuotinai priimtus sekmes standartus visiskas nevykelis, man patinka tuo, kad nemoko kitu, kaip reikia gyventi, ir pats gyvena taip, kaip jam atrodo teisinga, nekreipdamas demesio, ka apie tai mano kiti. Ir nors jo supratimas apie teisinga gyvenimo buda kartais gal ir abejotinas, bet tai jo tiesa, ir jis niekam jos nepersa.

Butu idomu ir filma pamatyti, jau vien del gamtos vaizdu. Gal matet kuri?

Pabaigai - kelios citatos (kazkaip isejo pas mus is mados deti citatas i atsiliepimus, a? )

– Сам знаю. В конце концов я во всём и окажусь виноватым. Такая уж у меня позиция: на меня всё свалить легко. Однако по-другому жить не собираюсь. Я правильно поступаю, вот.
– Может, и правильно, – подумав, кивнул Будкин, – вот только, Витус, странно у тебя получается. Поступаешь ты правильно, а выходит – дрянь.
– Судьба, – мрачно хмыкнул Служкин.

***

– Мы никогда не ошибаемся, если рассчитываем на человеческое свинство. Oшибаемся, лишь когда рассчитываем на порядочность. Что значит «исправить свои ошибки»? Изжить в себе веру в людей? Самые большие наши ошибки – это самые большие наши победы.

***

Я знаю, что научить ничему нельзя. Можно стать примером, и тогда те, кому надо, научатся сами, подражая.

***

Какая древняя земля, какая дремучая история, какая неиссякаемая сила… А на что я эту силу потратил? Я уже скоро лысым стану, можно и бабки подбивать. И вот я стою под этими созвездиями с пустыми руками, с дырявыми карманами. Ни истины, ни подвига, ни женщины, ни друга, ни гроша. Ни стыда ни совести. Ну как же можно так жить? Неудачник… Дай бог мне никому не быть залогом его счастья. Дай бог мне никого не иметь залогом своего счастья. И ещё дай бог мне любить людей и быть любимым ими. Иного примирения на земле я не вижу.