Pastaruoju metu tenka nemažai bendrauti su tikinčiaisiais tikėjimo ir katalikybės tematika, Biblijos tematika, todėl natūraliai mintyse dažniau sukasi klausimai ir pasvarstymai apie Dievą ir, svarbiausia, tikėjimą.
Norėdama apibrėžti, kokią poziciją užimu tikėjimo Dievu klausimu, pasinaudosiu vaizdžiu Richard Dawkins pavyzdžiu:
Richard Dawkins on religiosity , ir priskirsiu save tam pačiam šešetukui. Netikiu Dievu, tačiau esu skeptikė ir abejoju, tvirtai nežinau ar Jis egzistuoja, ar ne. Tuo labiau, kad Jo egzistavimo, mano supratimu, neįmanoma pilnai įrodyti nei paneigti, tačiau esu labiau įsitikinusi, kad Dievas neegzistuoja.
Iš didžiosios žodį Dievas rašau, nes taip mokykloje buvau išmokyta ir iš pagarbos tikintiesiems bei pačiam tikėjimui. Šitoje temoje daug tikinčiųjų komentuoja ir skaito, o aš su saviškiais tikinčiaisiais pabendravusi pradėjau jausti didesnę pagarbą protingai ir nuoširdžiai Dievu tikintiems žmonėms.
Taigi, pati savyje esu radusi atsakymą į klausimą apie Dievo egzistavimą. Labai prie to prisidėjo domėjimasis mokslu, Sethen Hawking knyga, dokumentika, Neil Degrasse Tyson kalbos ir pasisakymai, domėjimasis psichologija, psichoterapija ir pan.
Veikiausiai šitoje temoje nerašyčiau, jeigu neprisieitų man taip su tikinčiaisiais kasdienybėje bendrauti, nes nesu kokia tai arši skeptikė ar ateistė, kuri krikščionybę nuo Žemės paviršiaus nušluot nori ir pasauliui "tiesą" skelbt ir kompromituot "netiesą". Pastaruoju metu netgi Bibliją skaityti pradėjau. Na, sakyčiau, šita knyga pastiprina mano "ateizmą", tačiau joje yra daug ilgametės išminties sudėta, be to, krikščionys pora tūkstančių metų yra paskyrę ją analizuoti, aiškinti ir suprasti. Kitaip tariant, tatai yra neblogas ir patogus išminties lobynas.
Daugybė dalykų krikščionybėje man patinka. Žinoma, ne viskas, kita kas kelia pasipiktinimą, bet pastaruoju metu į teigiamąsias puses esu labiau dėmesį sutelkusi ir tas tik didina mano pagarbą nuoširdžiai ir protingai tikintiems. Tik vis iškyla many klausimas: "Kodėl tikima Dievu?" Galimas, dalykas, kad čia beprasmis klausimas. Tas "kodėl" veikiausiai yra netgi neteisingas klausimas, bet jis man kyla. Ir keista kartu, ir smalsu. Na, manau, ateistinio požiūrio žmogui negali nebūti keista. Iš kitos pusės, labai džiaugiuosi dėl to, kiek gero ir kiek prasmės tas tikėjimas gali atnešti.
Kita vertus, pati nesu netikinti. Nesu. Tikiu ir netgi labai stipriai. Bet ne Dievu. Tikiu žmonėm, tikiu gamta, pasauliu, visata. Gal daugiausiai duoda tikėjimas žmonėmis. Tuo vis nepaliauju stebėtis. Kaip ir gamta. Jergau, koks pavasaris gražus. Vėl laukiu alyvų. Jau daug kur jos žydi. Sunku praeit nepauosčius. Nedaug man tų pavasarių liko, jeigu paimsim atskaitos tašku tą, nuo kada pirma alyva pražydo ir kiek jau pavasarių jos taip žydi. Visai nedaug pavasarių liko. Gera būt žmogum.
Be kita ko, skaičiau ir komentarą apie onkologinėmis ir kitomis ligomis sergančius vaikus. Daug skausmo tenka šitam žmogiškam gyvenime iškęst. Labai didelę pagarbą ir kenčiantiems jaučiu. Prieš tokį skausmą ir žodžių pritrūksta. Tiesiog pritrūksta.
Ir šitame gražiame, bet kartu ir kraupiame pasaulyje man patinka gyvent. Tiek visa ko yra. Kartu šitiek daug blogo yra, ir tarp visa to, šitokia daugybė nuostabių žmonių.
Taigi, čia irgi tikėjimas. Kadangi esu skeptikė, man Dievo idėja yra įdomi, kaip tokia, tačiau jo egzistavimas nerealus atrodo.
