Ar Dievas egzistuoja?

krauna krauna. Mums mokytoja (vienuole) per tikybos pamokas aiskino. Krauna kryzius, kad isbandyt zmogu ir dar daug ten visko pasakojo.

O jūs žinote tokį žmogų, kuriam tobulai pavyksta išvengti nuodėmių? Vien jau vilties praradimas ‒ ne tokia jau menka nuodėmė.
Papildyta:

Jei ir krauna, tai ne tokius, kokių žmogus negalėtų pakelti.

Idomi tema...

Ar egzistuoja Dievas? O kas gali pasakyti ar egzistuoja oras, kuriuo mes kvepuojame? Gerai pagalvojus jo nematai, neuzuodi, nors formule zinome, mokslininkai atrado ir parase, o mes didzioji zmonijos dalis tai priemem kaip aksioma. O kita dalis, net nesusimasto, kad yra oras, jis tiesiog yra. Galvoti apie ji prades kai jo pritruks, prades dusti. O kol viskas OK, net negalvoja. Izvelgiu panasias sasajas ir su Dievu.

Kita vertus mane glumina vartotojiskas poziuris i Dieva. Nesuprantamas poreikis permesti jam atsakomybe uz musu gyvenima. Arba bandymas itakoti zmogaus veiksmus, neva Dievo bausme, kai dievas yra MEILE, ATJAUTA, ATLEIDIMAS.
Ta manipuliacija, jei nedarysi to ar ano, nebus tau amzino gyvenimo... Bet tokiu budu is zmogaus isspaustas paklusnumas, ar yra vertybe? Mano galva, yra vertybe, kai zmogus nedaro blogai, ar atlieka tam tikrus veiksmus ne is baimes, o is vidinio poreikio, nedaro bloga ne todel, kad neteks amzinosios karalystes, o todel, kad jo prigimciai tai priestarauja, yra atgrasu.

As esu agnostikas, nepainiokite su ateistais. mano galva, Dievas yra pats pirmasis pasaulyje liberalas. Jis sutvere mus, suteikia nemirtinga siela, dave dekaloga, kad nepasiklystumeme. Ir leido mums gyventi, daryti kalidas, atgailauti ir vel klysti. Dievas gi yra mielasirdingas, atlaidus, mylintis, neveltui sakoma, kad jis yra musu tevas.

Ar Dievas atsakingas uz musu darbus, mintis, savizudybe. Ne. Kaip jau minejau, Dievas mums suteike zinojima, Dekaloga, kaip gvyenti santaikoje su aplinkiniais ir su savimi, bet jei mes nesivadovaujame tuo, tai musu pasirinkimas, mes ir nesame uz savo pasirinkima atsakomybe, ne Dievas. Tai tik zmonems budinga brukti savo pasauleziura, gyvensena, bet ne Dievui. Dievas mums suteikia pasirinkimo laisve. Man labaiusiai patinka tai, kad neziurint i tai kad zmones per visa gyvenima gali pridaryti aibes klaidu, jo gale, gali prasyti atleidimo ir jiems bus atleista. Jie ne kiek nenusileis savo dorovingumu tiem, kurie visa gyvenima praleido be nuodemes. Geriausiai tai iliustruoja Biblijine istorija, apie sunu palaiduna.

Cia apie Dieva kalbate ar Dievo sunu?Senajame Testamente tiek to Dievo ir gerumo...Ir i ka pavirto musu religija nuo biblijiniu laiku taip pat verta pamastyti.

O Dievas yra daugialypis, jo niekaip neisdegs subanalinti, iterpti i stereotipu remus. Senasis testamentas - "dantis uz danti" ir yra senasis, siais laikais vadovaujamasi naujuoju, kur skatinama skriaudikui atsukti kita zanda, bent jau taip teigiama.

O i ka ji pavirto, kokie ten gresmingi pokyciai joje ivyko?

jei nusizudo, nes savo sunkumo-ligos-problemos (kryziaus) nepakelia, vadinasi buvo per sunkus. Blogai dievulis apskaiciavo arba... gal to norejo

Sunkumai, ligos, problemos -kodel tai Dievo kryzius?
Jei pazvelgime i praeiti, kai zmonems buvo visai kiti sunkumai, visai kitos ligos, dabar gi visos salygos stipriai pagerintos, vaistu kruvos nuo visokiu ligu, problemos vel kitokios, nei seniau.
Kodel butinai kas blogai, tai jau Dievo kryzius?
Karai, visokie cheminiai tersalai, tai vel gi DIEVO???
Vaistai gydo vienus negalavimus, bet kiek salutiniu poveikiu, gal niekada neskaitete, kiek tie patys vaistai sukelia, o kokios pasekmes nuo tu ir kitu vaistu gali paveikti musu proanukius? Tai vel Dievo kryzius? Karma? Ar tikrai?
Lengviausia turbut kaltinti Dieva Arba sakyti , kad jo visai nera , ka tada kaltiname, be kryziaus
Tiketi ar netiketi, cia kiekvieno reikalas, tik manau netikint yra didele tikimybe ir nepamatyti

Butent, taip lengva ir paprasta viska suversti Dievui. Kai didziaja problemu dali mes, zmones, sukuriam patys savo veiksmais, kurie priestarauja Dekalogui.
Papildyta:


Paradoksas, bet kai zmogui viskas gerai, jis retai atsimena Dieva, Dievas atsimenamas ir itikima juo kai yra blogai. Taip, tai baisiai vartotojiska, bet tai taip zmogiska.

Man atrodo, kad kiekvienas pasamoneje tiki kad yra dievas. Tik kiekvieno lukesciai jam, suopratis apie ji skirtingi.

Senasis ar Naujasis,bet meldziames abiems.Zmonestaip pakreipe krikscionybe,kaip jiems patogiau.Vien toks banalus dalykas,kaip poziuris i moteri.Apie visas krikscionybes atsakas is vis patyleti...Kurie tikresni ,tie gerieji?Ir del maldu dar.Viena malda nuo dievo,visa kita tinginiams,kurie neturi patys ka pasakyti Dievui.

Niekas nesimeldzia Biblijai, kuri sudaryta is senojo ir naujojo testameno. Zmones meldziasi Dievui. Taip jus teisi, Biblija, Koranas yra interpretuojami zmoniu, taip atsiranda naujos konfesijos, su savo poziuriui, vertinimu. Krikscionys yra labai didele ir palti grupe tikinciuju, kurie sudaro daug konfesiju, tame tarpe ir katalikai. Bet gi zmogus gali rinktis tai kas jam patinka, atitinka jojo vertybes, supratima. O tas tikrumo ieskojimas, man asmeniskai tik parodo, zmogaus nepasitikejima savo pasirinimu, abejonemis savo prioritetais. Tai visiskai normalu. Kiti visai niekuo netiki, bet pragmatiskai, del viso pikto, bando galimai uztikrinti vietele rojuje

Siaip, as nesurpantu, kodel krikscionys turi patyleti?

Nematau jokio reikalo gilintis i jokius tikejimus ir i jokias biblijas Tereikia tik suprasti, kad kas bloga-tas bloga, kas gera-tas gera

O kas padėjo suvokti skirtumus, kas gera ir kas ne? Greičiausiai šeima arba aplinka, kurioje vyravo tam tikras tikėjimas. Žmogus juk ne Mauglis.