Ar Dievas egzistuoja?

Žinot, mano vienos buvusios bendradarbės dukrytė serga cerebriniu paralyžiumi, sunkia forma.
Matydavau ją karts nuo karto...Pakalbindavau, sėdinčią vežimėlyje...Ji norėdavo atsakyti, tik iš skausmo riesdavosi, jos rankytės išsiriesdavo...Kalbėt negalėjo, tik inkštė....
Po keletos metų susitikau bendradarbę mieste, pasiteiravau, kaip dukrytė? Sako, sūnus pasikorė....neatlaikė.....Ji viena augino du vaikus....Sūnus buvo vyresnis - mamos pagrindinis ramstis ir guodėjas.....Sesės mylimas brolis ir didžiausias draugas.

Daug kas taip galvoja....Pagal tos teorijos šalininkus, jei paimti žmogžudi ir nužudytąjį, tai tame, kurį nužudė, blogio buvo daugiau. Kad tas žmogus mirė dėl savo neigiamų energijų - blogų minčių, pavydo, neapykantos ir t.t , kurios pritraukė budelį.
Esu girdėjusi, kad visas tas lėktuvų katastrofas tuo aiškina. Kad būtent "tokios tiksinčios minos" - persunkti neigiamų energijų žmonės - likimo suvedami į vieną lėktuvą - ir tada neišvengiama katastrofa....Tada pagalvoju - o kaip dažnai piligrimų autobusai patenka į avarijas, ir žūsta maldininkai. O atsimenat, kaip iš slidinėjimo kurorto Austrijoje po žiemos atostogų važiavęs pilnas vaikų autobusas pateko į avariją ...kai vaikų dalis gelbėtojai gramdė nuo tunelio sienos, į kurią rėžėsi autobusas....kuomet net psichologiškai gerai paruoštus, visko mačiusius profesionalius gelbėtojus ištiko šokas...

Bet tai abu yra vienodai teisūs, jei jau gerai pažiūrėjus. Ar kuris nors teisesnis?



O kančia? Irgi ne? Argi ne kažkuriam testamente apie tas septynias kartas kenčiančias dėl vieno durniaus parašyta? (pataisykit, jei klystu)

O velnią ne Dievas sukūrė? Iš nieko gi jis neatsirado. Toks galingas, toks teisingas, o vat velniui būt netrukdo ir rankas nuo jo visų darbų lengva širdim nusiplauna - kapstykitės patys, aš čia niekuo dėtas. Kad nebūtų per gerai žmonėms gyvent?



Vadinasi iš principo esam tik transporto priemonė, kurios negandos ir nelaimės yra iš anksto nuspręstos ir kurių kančia yra kažkokio "master plan" dalis? Vienai, nepažengusiai dvasiai, duodamas paspirtukas be ratų, kitai - mersedesas toms su paspirtuku traiškyt Jei viskas - rezultatas, vadinasi ir didieji diktatoriai gyvena tokį gyvenimą, kokio nusipelnė. Dauguma visai neblogo sakyčiau palyginus su tais, kuriuos jie nukankina ir išnaikina.



Ok, yra istorijų, kur pagalvoji, kad jo/jos vietoje nežinia kaip ištvertum, bet jei pažiūrėsim į didžiąją masę, tai dauguma nugyvena ramius gyvenimus, su eilinėm laimėm ir nelaimėm, be kažkokių didelių pragarų ar siaubų. Todėl nėra dėl ko išprotėt, galima palyginus ramiai ir gražiai nugyvent.

"iš anksto nuspręstos"- ne taip išsireikšta, iš anksto nusprendėme...
Jei jau esame atsakingi, tai ir kiekvienas turime savo sprendimą, pagal kurį rikiuojam savo buvimą (kas akivaizdu gyvenimo įvairovėje). Abejoju tuo didžiuoju "master plan", pagal tai, kokie individualūs žmonių likimai, sakyčiau, kad viskas koreguojasi labai konkrečiai konkrečiam žmogui.
Gyvenimo modeliavimas - kiekvienam yra savarankiška užduotis, su kuria susitvarko visi pagal savo suvokimą.
Prisiminiau, skaičiau : kiniečiai sako, kad imperatoriui reikia lenktis ne todėl, kad jis to reikalauja, o todėl, kad jis nugyveno taip puikiai, buvo tokiu geru žmogumi praeituose gyvenimuose, jog dabar atgimė imperatorium...

Kas tas, katras iš anksto nusprendžia? Dvasia? Vadinasi kūnas vis tiek lieka tik išraiškos priemone, kuri nieko nesprendžia. Jei nusprendžiu aš, kiekviename gyvenime atskirai, tai kodėl aš esu priverstas kentėti už kito kūno sprendimus, kokia šito logika? O jei kiekvienas naujas kūnas yra tik ankstesnio "tęsinys", tada kodėl nė vienas nežinom konteksto? nes dvasiai taip linksmiau keliaut? Neduot atminties ir krypties, kad pažiūrėt kurion pusės tas aklas ančiukas šį kartą nušlepsės? Realybės šou dar vienas

Jei mano ankstesnis "aš" pridirbo tiek, kad šiame gyvenime aš gimiau ameba, kokį sprendimą aš galiu priimt? Jei teisingai suprantu, reinkarnacijos teorijos neapsiriboja žmogiškaja forma, galima atgimt bet kuo. Arba jei ankstesnis mano "aš" buvo visiškas degradas ir dabar aš atgimiau afrikos kaime, kurį man būnant kokių 3m užpuls dabartiniai degradai iš kitos genties, kurie mane išprievartaus, nupjaus ausis, išlups nagus ir paliks lėtai skausmingai mirčiai kitų ex degradų krūvoje, kur čia mano užduotis? Ramiai atkentėt, kad kitas mano "aš" galėtų gimti geresniame gyvenime? Kur čia modeliavimas, sprendimas? Ne kiekvienam pasiseka išgyvent tiek, kad galėtum priimti savarankiškus sprendimus arba aktyviai įtakoti savo likimą, vadinasi tai kategorijai žmonių viskas buvo nuspręsta dar iki gimstant ir jokios valios ar sprendimo jie neturi, kitaip tariant, jie tik paspirtukai, kuriais ta mistinė dvasia keliauja į geresnį rytojų.

P.S.: O kaip tos dvasios dauginasi? Nes jei pažiūrėsim daug daug metų atgal, tai kelionę pradėjo n kartų mažiau dvasių, nei kad dabar aplink šmirinėja

Hmmm... man smagu su pačia bendrauti, geri pamąstymai

Indiškasis reinkarnacijos variantas man nelogiškas , todėl apsitoju ties reinkarnacija, kalbančia apie atgimimą žmogaus pavidale, kas priimama kitose šalyse.
Dabar jau susipainiojau, kaip suprantat kūną, kuris dar savarankiškai mąsto, ir dvasią ?.. Prie kurio jums priklauso "aš"? Nes man kažkaip atrodo, kad jums čia viskas atskirai, ar aš nesuprantu ...

Nu aš kai ne ekspertė tų reinkarnacijų, tai gal kartais nelabai teisingai sugromuliuoju mintį

Nu jei jau dvasia mąsto, o ne kūnas, tai kažkoks keistas tas mąstymas su kiekvienu kūnu iš naujo, amnezija su kiekvienu užgimimu ištinka, kad vis iš naujo kelio ir tiesos reik ieškot O jei dvasios mąstymas tęstinis, tai ana kažkokia priedurnė bišk, nes nedaug tų dvasiškai nušvitusių imperatorių ant šio svieto, kuriems nusilenkt galima, per šitiek tūkstantmečių prisiveisė

Sorry, pristigau rimtų sąvokų - gal papietavus dvasiškesnis koks komentaras išeis

naaaa, kaip ir amnezija. Nors dabar jau labai daug pavyzdžių, kai vaikai prisimena praėjųsį gyvenimą, mokslininkai duodasi po jų psichiką ir geografines bei istorines platumas
Dvasios mąstymas tęstinis, be abejo, kitaip kokia ji dvasia ...
Gal mes visi čia savaip priedurniai : kas akivaizdu, to nepripažįstam, kas abejotina, tuo sekam

Nu kur jau ten daug pavyzdžių Be to, jei pasigilinus į metodikas, kuriom tie mokslininkai duodasi po tą psichiką, tai dar klausimas kieno ten platumos ir po kur jie duodasi

Nu prastos tos dvasios mokinės, nes kaip buvo priedurnių pilna aplink, taip ir toliau jų pilna, nelabai jau tas tobulėjimas pastebimas Arba mokymosi metodika pas jas prasta kažkokia

Nu vat ir sakau, priedurnės tos dvasios (nugi lyg ir aiškinomės, kad nereikia mūsų (t.y. formos) nuo jų (t.y. dvasių) atskirt, nes čia ne mes, čia jos kryptį renkasi, ar ne?) - jei jau vieną kartą numarinusios kevalą ir suvokusios, kas yra ir kur reikia eit, vis tiek ratais sukas arba nesąmones daro

P.S.: Akivaizdu, kad pietūs nepadėjo. Vadinasi pilnatis čia kalta

daug, jau daug. Nepatinka materialistams apie tai skelbti, bet jau to nors vežimu vežk. ( beje mūsų vaikis kartais suskelia tooookius dalykus, kad 6 metų, istorijos nestudijavęs ir nežinodamas, kas yra fizikos mokslas, priverčia mus žiaunas atmest ir akis išpūst)..

Papildyta:

Tai matyt, kad iki galo nesuvokė, ir vis grįžta suvokinėt, kas ir prie ko

Pafatazuokim :
niekas Jo nemate, vieni tiki, kiti ne. Ir vieni ir kiti teisus(nes niekas nezino kaip yra is tikruju). Bet as priklausau pirmai kategorijai, nes kazkaip kazka jauciu ir suvokiu. Tai kad manes niekas negali pakeisti ar paveikti.

Niekas neatsakys "kaip", deja..
Būtent, tikėjimas ir yra tai, kad jį galima atrasti, pažinti ir puoselėti tik pačiam.

Aš žinau onkologinius ligoniukus, Juliuką, ne vieną išėjusįjį..lankėm..lygiai taip ir sunkiai susirgusius suaugusiuosius. Nenoriu aš apie kitus žmones kalbėt ir remtis šioje, temoje, tai pasakysiu kaip aš tikėjau..

Kai mano vaikas buvo reanimacijoje, man "rovė stogą" tiesiogine ta žodžio prasme. Mano vyras užsimiršo darbe, jo nebuvo šalia, gal negalėjo būti..(mes palaikėm ryšį, viskas tvarkoje ta prasme). Mane tai blokšdavo į nusiraminimą ir viltį "viskas bus gerai", tai vėl banga šniokšteldavo juodo siaubo, nevilties, neapsakomo negerumo..
Aš meldžiausi mintyse nuolat..būdama šalia, išprašyta lauk, kai medikams reikėdavo vaiką gelbėti, kalbėdama su vaikais toje reanimacijoje..aš prašiau, aš meldžiau, aš tariausi, aš žadėjau, aš derėjausi su Dievu....ko tik nebuvo.
O vienądien, pajutau begalinį norą ištrūkt iš reanimacijos ir tiesiai į lauką. Nežinau kas man užėjo. Išbėgau kaip stoviu iš ligonines, suklupau prie jos sienos, kažkokių laiptų, rankomis į tą tinką įsikirtau, buvo niūri spalio diena ir raudodama pasakiau "Dieve, tebūnie, kaip nori Tu. Jei Tau reikia mano vaikelio, paimk jį." Tą akimirką aš suvokiau, kad suprasiu ir priimsiu savo vaiko mirtį!! Aš, gaila, jums negaliu perteikt, to jausmo..Dabar, kai rašau, kai tai praeitis - net man pačiai atrodo "neįtikėtina".
Ir po tos ilgos raudos, ir tų karštligiškų murmesių, parėjau į tą reanimaciją su tokia ramybe..aš nežinojau kaip baigsis, aš nustojau net melsti ir prašyti..negaliu sakyti, kad buvau apatiška ir abejinga, tikrai ne. Suprantat, lyg aš tą vaiką būčiau patikėjusi Dievui. Aš nebežiūrėjau į tą vaiką, kaip vien į savo...sakau, nemoku perteikt savijautos. Tiesiog viltis pavirto į kažką labai stipraus, aiškaus, kaip besibaigtų. Aš net neleidau niekam sakyt "kodėl?" ir pati nebeklausiau. Nežinau ar suprasit, bet tuo momentu aš net nebežinojau ko trokštu.

O kita patirtis labai asmeninė. Aš labai sunkiai sirgau, kaip jūs sakėt, man reikėjo morfijaus, aš buvau ties gyvybės ir mirties riba. Kaip tikinčiajai, tai paradoksas - aš siaubingai bijau mirties. Labai bijau. O tuo momentu, juodžiausiu momentu, man į širdį buvo atėjusi toookia ramybė.. Aš buvau tokia susitaikiusi su viskuom(kad dabar, kai vėl visa tai praeitis - ilgiuosi to jausmo, tos keistos ramybės...aš net negaliu patikėti, kad galėjau taip jaustis) , ir tada aš nebebijojau! Mirties netroškau, bet visai nebijojau. Ir širdyje buvo tokia taika, tokia ramybė, tokia meilė viskam. Mano tėvai "ėjo iš proto", aš tai jaučiau, tai mačiau, man labai norėjosi juos apkabinti ir nuraminti, tik kartu jaučiau, jog jie nesupras tos paguodos, kad jie manęs neverktų, neraudotų, kad nebijotų ir nepergyventų. Tada nebuvau mama, dar nežinojau, jog tą ir aš dar savo gyvenime patirsiu.
Vis pamenu, kaip mane vežė kažkokiu koridoriumi, o motina bėgo šalia ir aš jai tik nuolat kartojau "mama, pakviesk kunigą..pakviesk"..o mano tėtis, visada optimistas, bet mačiau veide begalinę neviltį ir susirūpinimą, pavymui sušuko "tik tu laikykis, aš tau patį gražiausią kunigą atvesiu" Aš visiems per kažkokią begainę skubą, triukšmą kartojau "aš nebijau", tik tada jau nieks nebesuprato ar nebepaisė to mano džiaugsmo. O aš džiaugiausi!
Beje, visi išgyvenimai labai pakeitė požiūrį ilgiems metams, net dabar aš tebejaučiu "pasekmes". Tos ramybės, meilės, taikos troškimo..to grožio matymo, ieškojimo (šviesos, optimizmo visame kame), to gyvenimo "čia ir dabar".
Na, aš net galiu dažnai "atpažinti" žmones, kuriuos irgi buvo užgriuvęs tas patyrimas. Sunku net paaiškinti..