Sveiki visi - ir supermamos, ir supertėčiai. Senai žinau, kad šiame forume dominuoja moteriškos lyties atstovės, ir būtent dėl to čia prisiregistravau. Nes gyevnime kartais iškyla tokių klausimų, į kuriuos panašioje moteriškoje terpėje vyraujančias nuomones sužinoti būna pakankamai aktualu. Štai, vienas toks klausimas man labai senai neduoda ramybės.
Situacija yra tokia. Man jau 28 metai, o antros pusės taip ir nerandu, nors tikrai noriu vesti, turėti šeimą, vaikų (vaikų tai LABAI noriu), normalų (mano supratimu) gyvenimą. Stengiuosi nesėdėti vietoje, ieškoti, bet... Iš daugybės merginų girdžiu vieną ir tą patį atsakymą: tu fainas, įdomus, bendraujantis ir protingas žmogus, bet patinki TIK KAIP DRAUGAS. Visos, tarsi susitarusios kartoja tą patį. Ir kas keisčiausia, daugeliu atvejų net negali aiškiai, konkrečiai ir suprantamai paaiškinti, kas netinka, ko trūksta, išskyrus visokias aptakias frazes, tipo "nėra iniciatyvos, nėr traukos" ir t. t. Nenoriu pasirodyti kažkoks išpuikęs, bet vertindamas save pagal kitų žmonių nuomonę, nepasakyčiau kad būčiau labai prastas - žmonės mane giria, nuo vaikystės laiko doru, ramaus būdo, apsiskaičiusiu ir nekvailu žmogumi. Negeriu be saiko, nerūkau, stengiuosi palaikyti fizinę formą. Darbe mane taip pat vertina kaip atsakingą darbuotoją, nors uždirbu ir ne kažkiek, karjeros nesiekiu - man tai nėra gyvenimo tikslas, bet nemanau kad materialinė padėtis yra didelis rodiklis, nes vienas dalykas - už mane dar mažiau uždirbantys kažkaip susiranda antras puses, o antras dalykas - į materialistes apskritai net nežiūriu (netikiu tuo, kad kaip sako kai kurie - atseit "visos" yra materialistės, nes taip tikrai toli gražu nėra. Pažįstu daugybę puikių merginų be jokio polinkio į materializmą). Bet deja, nuolat tik draugas ir draugas... Draugų ir draugių ratą turiu platų (ir tai gerai), bet va antros pusės kaip nėra, taip nėra, o metai eina... Jau laikas būtų susitvarkyti gyvenimą, auginti vaikus, bet niekaip negaliu suprasti, kodėl manyje mato tik draugą, o ne antrą pusę. Gal iš tikrųjų tiesa, kad ramaus būdo, geranoriški vaikinai nėra labai mėgstami? Mokykloje, vaikystėje manęs bendraamžiai nevirškino, vis stengėsi užlipti ant galvos, teko patirti nemažai patyčių. Vėliau, suaugus - žmonių požiūris pasikeitė, žmonės darbo, draugų ir pažįstamų aplinkoje pradėjo vertinti tai, kad "ne šaladrajus, tvarkingas, geranoriškas, intelektualus". Bet su antros pusės paieškomis oi kaip sunku...
Ir niekaip negaliu išsiaiškinti, kame čia problema. Gal tai kažkas "kolektyvinėje pasąmonėje"? Ar teko pačioms kada susidurti su tokiais vaikinais/vyrais, kurie tiesiog tik draugai, ir nieko daugiau... Kokios priežastys tai nulėmė, ir kaip reikėtų vyriškai pusei elgtis, kad visa tai pakeisti? Apsiženyti, kaip bebūtų, visgi norisi...
1. Moteris prie vyro traukia jo pasitikėjimas savimi. Atkreipk dėmesį ar nevaikštai susikūprinęs. Priprask vaikščioti atstatęs krūtinę į priekį. Taip pradžioj dirbtinai sukursi pasitikėjimo savimi vaizdą, po kurio laiko tai pereis ir į vidų.
2. Karjeros nesieki, bet ar turi kokį hobį, kuris tave vežtų? Ar šiaip kažkokį tikslą? Šeimos sukūrimas nėra iš tų tikslų. Visi nori sukurti šeimą. Bet ko būtent tu sieki? Kur link judi gyvenime?
3. Kaip rengiesi ir save prižiūri? Esi geras berniukas, bet jei iš apranga atrodo nekaip, nors ir keistai skamba, dauguma moterų tave atstums. Nereikia madų vaikytis, tiesiog nesirenk senienom.
Tipiska luzerio filosofija. Nulis ambiciju, jokio vyriskumo. As tikiu, kad kada nors butinai sutiksite saves verta gyvenimo partnere, paprastai merginos, kurios isbando viska ir supranta, kad joms jau niekas nebesisviecia pasirenka tokius , kaip jus.
