Tanler labai gera laida, bet man paciai nepatinka dalyvauti. As dar nuo vaikystes, mokyklos nemegstu kada reikia pries auditorija kalbeti .....
Morena_V o kas atsitiko Jusu Angeliukui ?
QUOTE(Anggell @ 2015 03 23, 13:52)
Sveikos, 
Imbierinis_sausainis kaip fajna
Dziugu girdeti kad siai dienai viskas gerai 
, lauksime su tavim rugsejo 
Imbierinis_sausainis kaip fajna
Dziugu girdeti kad siai dienai viskas gerai , lauksime su tavim rugsejo Aciu
QUOTE(Anggell @ 2015 03 23, 14:31)
Tanler labai gera laida, bet man paciai nepatinka dalyvauti. As dar nuo vaikystes, mokyklos nemegstu kada reikia pries auditorija kalbeti .....
Man paciai siek tiek sokas galvojau pasikelbesime telefonu ir tiek...bet labai prase, prase kad netyletume, tai nesugebejau atsisakyti. Nepatinka ir man nu bet del savo dukryciu turiu tai padaryti
QUOTE(morena_V @ 2015 03 21, 13:02)
Sveikos merginos,
Noriu jau džiaugtis bet protas neleidžia. Liepa laukti gydytojo patvirtinimo. Truputi baisu....
Noriu jau džiaugtis bet protas neleidžia. Liepa laukti gydytojo patvirtinimo. Truputi baisu....
Linkiu, kad būtumėte
beto, jei yra nėštumas visai nebūtina testą darytis tik ryte, jei esate, tai jis parodys, kad ir vakare pasidariusi tiesiog rytinis šlapimas stipresnės koncentracijos, bent man taip yra sakiusi ginė, kuri beja testą man atlikinėjo vakare
QUOTE(Anggell @ 2015 03 23, 14:02)
na gimė mano angeliukas 7,5 mėn. bet po trijų valandų iškeliavo atgal
((Turėjo fizinių sutrikimų
Papildyta:
aš laukiuosi
jau 5 sav. dabar laukiu 12 sav. kada tirsiuosi pas genetikus tikiuosi viskas bus ok nes su angeliuku turejom fiziniu sutrikimu, nors tyremes su vyru abu sveiki gimineje nepamenam tokiu dalyku.Na tikiuosi dabar bus viskas gerai.
net kitaip ir negalvoju istiruju 
QUOTE(morena_V @ 2015 03 26, 22:19)
na gimė mano angeliukas 7,5 mėn. bet po trijų valandų iškeliavo atgal ((
Turėjo fizinių sutrikimų
Papildyta:
aš laukiuosi jau 5 sav. dabar laukiu 12 sav. kada tirsiuosi pas genetikus tikiuosi viskas bus ok nes su angeliuku turejom fiziniu sutrikimu, nors tyremes su vyru abu sveiki gimineje nepamenam tokiu dalyku.
Na tikiuosi dabar bus viskas gerai. net kitaip ir negalvoju istiruju
((Turėjo fizinių sutrikimų
Papildyta:
aš laukiuosi
jau 5 sav. dabar laukiu 12 sav. kada tirsiuosi pas genetikus tikiuosi viskas bus ok nes su angeliuku turejom fiziniu sutrikimu, nors tyremes su vyru abu sveiki gimineje nepamenam tokiu dalyku.Na tikiuosi dabar bus viskas gerai.
net kitaip ir negalvoju istiruju Dideliausi sveikinimai
o butent kokiu fiziniu sutrikimu turejo angeliukas ?
Morena_V sveikinu , lengvo nesiojimo !!!!!
O kokie tie sutrikimai??? Jeigu nepaslaptis,
, lengvo nesiojimo !!!!! O kokie tie sutrikimai??? Jeigu nepaslaptis,
Nebegaliu kentėti šio skausmo savyje. Norisi rėkti, staugti ir griūti prie dukrytės kapo. Todėl nors skausmas labai šviežias, nusprendžiau aš pasidalinti savo istorija, kuri galbūt padės kitoms mamoms.
O viskas prasidėjo dar prieš kokius 2 metu. Su vyru esame kartu jau 8 metus ir nusprendėme, kad galbūt būtų laikas pagalvoti apie vaikus, tuo labiau, kad abu turėjome darbus, stogą virš galvos bei svarbiausia meilę vienas kitam. Tačiau pamojus burtu lazdele vaikelis neatsirado. Ėjo mėnesiai, metai, o jo nebuvo.
Galiausiai nusprendėme kreiptis į specialistus. Atlikti tyrimai, paskirti vaistai ir štai 2014 m. liepos mėn. sužinau, kad laukiuosi. Po kelerių metų nesėkmingų bandymų, tai buvo didžiulis ir nepakartojamas džiaugsmas. Neštumas buvo ramus, aišku pradžioje papykino, paskaudėdavo galvą, bet rimtesnių problemų nebuvo. Reguliariai lankiausi pas gydytoją ir viskas vyko sklandžiai. 18 savaitę sužinojome, kad turėsime mergytę. Aš džiaugiausi kaip mažas vaikas, nes visada svajojau apie gražią princesę šalia. Vyras aišku taip pat džiaugėsi ir visada sakydavo, kad dukrytė bus pati gražiausia iš visų, kad ji bus graži tamsiaplaukė, tankiais, garbanotais plaukais. Ėjo nėštumo savaitės. Gimdymo data buvo numatyta 2015.04.10. 2015.03.17 kaip ir visada reguliariai apsilankiau pas gydytoją. Buvo 37 savaitės. Apžiūrėjusi gydytoja pasakė, kad įtaria širdies permušimus todėl skubiai buvau nusiųsta į LSMUK dar tuo labiau, kad gydytojai paminėjau silpniau jaučiamus mažylės judesius. Aišku man paaiškino, kad nėštumo pabaigoje judesiai visada sulėtėja, nes vaikelis turi mažiau vietos judėti. Tą pačią dieną nukeliavau į LSMUK skubios pagalvos kabinetą. Dabar prisiminti labai sunku ir skaudu, bet ten likau nelabai suprasta ir net išjuokta. Kabinete sėdėjo gydytoja ir rezidentė. Jos abi pasižiūrėjo į mano gydytojos siuntimą, kuriame buvo parašyta "nejaučia judesių". Aišku, aš juos tą dieną dar jutau ir tai pasakiau gydytojai bei rezidentei. Žinoma, paaiškinau, kad judesiai juntami silpniau, tačiau jos tik pasijuokė iš tokios diagnozės ir pasakė, kad šeimos gydytoja rašo nesąmoningus siuntimus. Vėliau išklausyti vaiko širdies tonusai, atlikta echoskopija (beja echoskopiją atliko rezidentė, kuri mano manymu dėl patirties stokos ne viską galėjo pastebėti. Aišku dabar jau niekas mano dukrytės nebesugrąžins). Po atliktų tyrimų pasakė, kad viskas gerai ir galiu keliauti namo. Gavau rekomendacijas gulėti tik ant dešinio arba kairio šono, kad neužspausčiau tuščiosios venos bei 2 kart. per dieną skaičiuoti vaisiaus judesius. Šiandien, kai vėliau susiklostė ypač nepalankūs įvykiai, su vyru klausiame savęs, kodėl esant įtarimui, kad vaiko širdies darbas yra suprastėjęs, nebuvau paguldyta į ligoninę stebėjimui? KODĖL? Niekas negali atsakyti į šį klausimą, o gydytojai tik sako, kad tą dieną visų tyrimų rezultatai nieko blogo nerodė. Taigi, parkeliavau namo. Sekančią dieną judesių net neskaičiavau. Buvau nustebusi, nes mažylė judėjo ir spardėsi kaip niekad aktyviai. 03.19, t.y ketvirtadienį, kaip ir kiekvieną rytą vyras išvažiavo į darbą (jis dirba Vilniuje tai net negalėdavo su manim reikalui esant keliauti pas gydytojus), o aš nusprendžiau nuvažiuoti pas seserį, kad prasiblaškyti, nes namuose buvo pabodę sėdėti. Automobilį taip pat vairavau be jokių sunkumų. Su sese tą dieną pasivaikščiojome akropolyje, pavalgėme, dar užėjau į parduotuvę apsipirkti ir grįžau namo. Grįžusi namo tą vakarą kaip visada dar padariau vakarienę. Kadangi diena buvo gana aktyvi net nepastebėjau, ar mažylė judėjo. Nutariau pagal rekomendacijas paskaičiuoti judesiukus, todėl prieš pat miegą atsiguliau ramiai ir laukiau judesių. Jų nesulaukiau pirmą pusvalandį. Pagulėjau dar šiek tiek ir jų taip pat nesulaukiau antrą pusvalandį. Buvo gana vėlyvas vakaras, todėl pagalvojau, kad mažylė visą dieną su manimi aktyviai dirbo, todėl jau ilsisi ir miega. Kitas rytas buvo lygiai toks pat kaip ir visi prieš tai buvę. Tik tiek, kad turėjau važiuoti pas gydytoją klausyti širdies tonusų. Nuvažiavusi pas ją bei pasakiau, kad nuo vakar vakaro nejaučiu vaikelio judesių (dar pajuokavau, kad gal sutapimas, nes tą dieną buvo saulės užtemimas). Jos veido išraiška iš karto pasikeitė. Prijungė visus aparatus, o per juos girdėjosi tik ūžimas. Gydytoja aišku buvo labai sunerimusi, o mano mintyse buvo mintis, kad gal tiesiog aparatas prastas ir nieko nesigirdi. Skubiai atlikta echoskopija ir išgirdau gydytojos žodžius- nėra širdies veiklos. Nesupratau kas vyksta, norėjau, kad dar kartą patikrintų, norėjau, kad papurtytų pilvą, kad gal vaikelis sujudės ir širdelė pradės plakti. Išgirdau gydytoją sakant, KODĖL LAUKIAU NUO VAKAR VAKARO? KODĖL? KODĖL? KODĖL? KODĖL? Šiandien tie žodžiai skamba mano galvoje. Aš nieko nesugebėjau pasakyti ir tik verkiau bei sakiau, kad nenoriu gimdyti. Greitoji nuvežė į LSMUK priimamąjį. Viskas buvo lyg per sapną, iš kurio galvojau bet kurią minutę pabusianti, tačiau taip nebuvo. Dokumentų pildymas, visa apžiūra iš naujo ir vėl tie patys žodžiai- nėra vaisiaus širdies veiklos. Verkiau be paliovos, į palatą plūdo artimieji, kuriuos pamačius verkiau dar labiau. Atskubėjo vyras, kurį pamačiusi puoliau į dar didesnes ašaras. Verkėme susėdę abu ir klausėme KODĖL? Atsakymo nebuvo. Tik vėliau, bemiegės nakties metu, man atėjo mintis, kad tai mano kaltė, kad aš nesikreipiau ketvirtadienį,
kad aš laukiau ir delsiau. Šitos mintys ir šiandien man iškyla nuolatos. Nors aišku vėliau klausiau įvairių gydytojų, kurie tik ateidavo į mano palatą, ar buvo įmanoma ką nors pakeisti. Visi nuleidę galvas atsakydavo- NE, nes tai neprognozuojami ir nenuspėjami atvejai. Mergytė staigiai užduso negaudama deguonies (buvo užsispaudusi virkštelė) kaip kad būna skęstant žmogui. Aišku vėl klausėme savęs, ar nebuvo galima to pastebėti anksčiau? Nejaugi tai įvyksta taip staiga? Gal jau antradienį virkštelė buvo apsivyniojusi, o gydytojai to nepastebėjo? Gal, jei būtų mane paguldę stebėjimui, viskas būtų buvę gerai? Žinoma, šiandien š šiuos klausimus niekas negali atsakyti.
Vėliau buvo klausimas, kada noriu gimdyti? Ar iš karto pradėti skatinti, ar dar naktį pamiegoti? Buvo skaudu, bet abu pasakėme, kad reikia viską pradėti iš karto. Taip ir buvo. Gavau vaistų dozę. Praėjo bemiegė ir ašarų kupina naktis. 03.21 apie 12val. perkėlė mane į gimdyklą, nuleido vandenis, prasidėjo skatinimas. Akušerė užeidavo į palatą kas 15min ir vis didindavo vaistų dozę. Pradėjau jausti sąrėmius, kurie vis stiprėjo ir stiprėjo. Laikiausi įsikibusi vyro rankos, tačiau nebegalėjau. Apie 15val. nuskausmino epidūru ir pasakė, kad turėčiau iki 24val. pagimdyti. Pagimdyti- kaip džiugiai skambėtų šitas žodis, jei situacija būtų kitokia, bet aš žinojau, kad gimdysiu jau negyvą vaikelį, kad neišgirsiu savo mažylės verksmo. Apie 18val. į palatą vėl įėjo gydytoja, apžiūrėjo ir pasakė, kad viskas- gimdome. Pradėjau drebėti kaip epušės lapas, nesuvokiau, kas darosi, verkiau ir rėkiau, kad nenoriu, pradėjo viską skaudėti ir tik girdėjau mamos ir gydytojos žodžius, kad aš vis tiek turėsiu tai padaryti ir niekas kitas to už mane nepadarys. Vyrui pasakiau, kad išeitų, nes žinojau jau prieš gimdymą, kad jis negalės to pakelti ir jam bus per sunku. Nors jis stovėjo prie manęs kaip tvirčiausias medis ir laikė mano ranką iš visų jėgų. Jeigu ne aš, jis ir būtų stovėjęs, bet man nesinorėjo jam užkrauti dar didesnio skausmo negu buvo. Taigi, prasidėjus aktyviai gimdymo veiklai klausiau kiekvieno gydytojos žodžio, dariau tai, kas man buvo sakoma ir štai 18:45 mirtina tyla. Gydytoja ištarė- ŠAUNUOLĖ. Po kelių minučių man atnešė mano mergytę, mano angelėlį, susuktą į antklodę. Laikiau ją ant krūtinės ir žiūrėjau į užmerktas akytes. Svajojau, kad tik jos atsimerktų ir pažiūrėtų į mane, tačiau to nebuvo. Širdyje jaučiau didžiulį skausmą. Atrodė, kad sugriuvo visas pasaulis. Atėjo vyras. Abu laikėme dukrelę ir gaudėme kiekvieną minutę praleistą su ja, nes žinojome, kad tai pirmas ir paskutinis kartas, kada ją matome. Ištyrinėjau kiekvieną veido bruožą, kiekvieną centimetrą. Tas angelėlis buvo mano. Gimė 3065 g. 51 cm tamsiaplaukė, garbanotais plaukučiais mergytė- EMERITA. Pirminė mirties priežastis- tampriai apsisukusi virkštelė aplink kaklą bei kojytė ir virkštelės
apsisukimas apie savo ašį prie bambutės. Šiandien mūsų angelėlis jau danguje, yra tik žemės kauburėlis, prie kurio norisi atsigulti ir neatsikelti. Dienos slenka tolyn ir tuštuma tik gilėja, atrodo, kad ši kančia niekada nesibaigs, o širdyje išlieka klausimas- K0DĖL?
Šiandien praėjus lygiai savaitei po šios gyvenimo tragedijos visoms esamoms ir būsimoms mamytėms noriu pasakyti- rūpinkitės savimi ir savo būsimais mažyliais, pajutusios kažką keisto ar neįprasto, kas galėtų lemti vaikelio netektį, nedelsdamos kreipkitės į gydytojus, o svarbiausia- iš gydytojų reikalaukite visų paaiškinimų ir atsakymų, nenusileiskite, jeigu jums kyla įtarimas, kad kažkas tikrai negerai. Tegul šį istorija būna pamoka visiems.
O viskas prasidėjo dar prieš kokius 2 metu. Su vyru esame kartu jau 8 metus ir nusprendėme, kad galbūt būtų laikas pagalvoti apie vaikus, tuo labiau, kad abu turėjome darbus, stogą virš galvos bei svarbiausia meilę vienas kitam. Tačiau pamojus burtu lazdele vaikelis neatsirado. Ėjo mėnesiai, metai, o jo nebuvo.
Galiausiai nusprendėme kreiptis į specialistus. Atlikti tyrimai, paskirti vaistai ir štai 2014 m. liepos mėn. sužinau, kad laukiuosi. Po kelerių metų nesėkmingų bandymų, tai buvo didžiulis ir nepakartojamas džiaugsmas. Neštumas buvo ramus, aišku pradžioje papykino, paskaudėdavo galvą, bet rimtesnių problemų nebuvo. Reguliariai lankiausi pas gydytoją ir viskas vyko sklandžiai. 18 savaitę sužinojome, kad turėsime mergytę. Aš džiaugiausi kaip mažas vaikas, nes visada svajojau apie gražią princesę šalia. Vyras aišku taip pat džiaugėsi ir visada sakydavo, kad dukrytė bus pati gražiausia iš visų, kad ji bus graži tamsiaplaukė, tankiais, garbanotais plaukais. Ėjo nėštumo savaitės. Gimdymo data buvo numatyta 2015.04.10. 2015.03.17 kaip ir visada reguliariai apsilankiau pas gydytoją. Buvo 37 savaitės. Apžiūrėjusi gydytoja pasakė, kad įtaria širdies permušimus todėl skubiai buvau nusiųsta į LSMUK dar tuo labiau, kad gydytojai paminėjau silpniau jaučiamus mažylės judesius. Aišku man paaiškino, kad nėštumo pabaigoje judesiai visada sulėtėja, nes vaikelis turi mažiau vietos judėti. Tą pačią dieną nukeliavau į LSMUK skubios pagalvos kabinetą. Dabar prisiminti labai sunku ir skaudu, bet ten likau nelabai suprasta ir net išjuokta. Kabinete sėdėjo gydytoja ir rezidentė. Jos abi pasižiūrėjo į mano gydytojos siuntimą, kuriame buvo parašyta "nejaučia judesių". Aišku, aš juos tą dieną dar jutau ir tai pasakiau gydytojai bei rezidentei. Žinoma, paaiškinau, kad judesiai juntami silpniau, tačiau jos tik pasijuokė iš tokios diagnozės ir pasakė, kad šeimos gydytoja rašo nesąmoningus siuntimus. Vėliau išklausyti vaiko širdies tonusai, atlikta echoskopija (beja echoskopiją atliko rezidentė, kuri mano manymu dėl patirties stokos ne viską galėjo pastebėti. Aišku dabar jau niekas mano dukrytės nebesugrąžins). Po atliktų tyrimų pasakė, kad viskas gerai ir galiu keliauti namo. Gavau rekomendacijas gulėti tik ant dešinio arba kairio šono, kad neužspausčiau tuščiosios venos bei 2 kart. per dieną skaičiuoti vaisiaus judesius. Šiandien, kai vėliau susiklostė ypač nepalankūs įvykiai, su vyru klausiame savęs, kodėl esant įtarimui, kad vaiko širdies darbas yra suprastėjęs, nebuvau paguldyta į ligoninę stebėjimui? KODĖL? Niekas negali atsakyti į šį klausimą, o gydytojai tik sako, kad tą dieną visų tyrimų rezultatai nieko blogo nerodė. Taigi, parkeliavau namo. Sekančią dieną judesių net neskaičiavau. Buvau nustebusi, nes mažylė judėjo ir spardėsi kaip niekad aktyviai. 03.19, t.y ketvirtadienį, kaip ir kiekvieną rytą vyras išvažiavo į darbą (jis dirba Vilniuje tai net negalėdavo su manim reikalui esant keliauti pas gydytojus), o aš nusprendžiau nuvažiuoti pas seserį, kad prasiblaškyti, nes namuose buvo pabodę sėdėti. Automobilį taip pat vairavau be jokių sunkumų. Su sese tą dieną pasivaikščiojome akropolyje, pavalgėme, dar užėjau į parduotuvę apsipirkti ir grįžau namo. Grįžusi namo tą vakarą kaip visada dar padariau vakarienę. Kadangi diena buvo gana aktyvi net nepastebėjau, ar mažylė judėjo. Nutariau pagal rekomendacijas paskaičiuoti judesiukus, todėl prieš pat miegą atsiguliau ramiai ir laukiau judesių. Jų nesulaukiau pirmą pusvalandį. Pagulėjau dar šiek tiek ir jų taip pat nesulaukiau antrą pusvalandį. Buvo gana vėlyvas vakaras, todėl pagalvojau, kad mažylė visą dieną su manimi aktyviai dirbo, todėl jau ilsisi ir miega. Kitas rytas buvo lygiai toks pat kaip ir visi prieš tai buvę. Tik tiek, kad turėjau važiuoti pas gydytoją klausyti širdies tonusų. Nuvažiavusi pas ją bei pasakiau, kad nuo vakar vakaro nejaučiu vaikelio judesių (dar pajuokavau, kad gal sutapimas, nes tą dieną buvo saulės užtemimas). Jos veido išraiška iš karto pasikeitė. Prijungė visus aparatus, o per juos girdėjosi tik ūžimas. Gydytoja aišku buvo labai sunerimusi, o mano mintyse buvo mintis, kad gal tiesiog aparatas prastas ir nieko nesigirdi. Skubiai atlikta echoskopija ir išgirdau gydytojos žodžius- nėra širdies veiklos. Nesupratau kas vyksta, norėjau, kad dar kartą patikrintų, norėjau, kad papurtytų pilvą, kad gal vaikelis sujudės ir širdelė pradės plakti. Išgirdau gydytoją sakant, KODĖL LAUKIAU NUO VAKAR VAKARO? KODĖL? KODĖL? KODĖL? KODĖL? Šiandien tie žodžiai skamba mano galvoje. Aš nieko nesugebėjau pasakyti ir tik verkiau bei sakiau, kad nenoriu gimdyti. Greitoji nuvežė į LSMUK priimamąjį. Viskas buvo lyg per sapną, iš kurio galvojau bet kurią minutę pabusianti, tačiau taip nebuvo. Dokumentų pildymas, visa apžiūra iš naujo ir vėl tie patys žodžiai- nėra vaisiaus širdies veiklos. Verkiau be paliovos, į palatą plūdo artimieji, kuriuos pamačius verkiau dar labiau. Atskubėjo vyras, kurį pamačiusi puoliau į dar didesnes ašaras. Verkėme susėdę abu ir klausėme KODĖL? Atsakymo nebuvo. Tik vėliau, bemiegės nakties metu, man atėjo mintis, kad tai mano kaltė, kad aš nesikreipiau ketvirtadienį,
kad aš laukiau ir delsiau. Šitos mintys ir šiandien man iškyla nuolatos. Nors aišku vėliau klausiau įvairių gydytojų, kurie tik ateidavo į mano palatą, ar buvo įmanoma ką nors pakeisti. Visi nuleidę galvas atsakydavo- NE, nes tai neprognozuojami ir nenuspėjami atvejai. Mergytė staigiai užduso negaudama deguonies (buvo užsispaudusi virkštelė) kaip kad būna skęstant žmogui. Aišku vėl klausėme savęs, ar nebuvo galima to pastebėti anksčiau? Nejaugi tai įvyksta taip staiga? Gal jau antradienį virkštelė buvo apsivyniojusi, o gydytojai to nepastebėjo? Gal, jei būtų mane paguldę stebėjimui, viskas būtų buvę gerai? Žinoma, šiandien š šiuos klausimus niekas negali atsakyti.
Vėliau buvo klausimas, kada noriu gimdyti? Ar iš karto pradėti skatinti, ar dar naktį pamiegoti? Buvo skaudu, bet abu pasakėme, kad reikia viską pradėti iš karto. Taip ir buvo. Gavau vaistų dozę. Praėjo bemiegė ir ašarų kupina naktis. 03.21 apie 12val. perkėlė mane į gimdyklą, nuleido vandenis, prasidėjo skatinimas. Akušerė užeidavo į palatą kas 15min ir vis didindavo vaistų dozę. Pradėjau jausti sąrėmius, kurie vis stiprėjo ir stiprėjo. Laikiausi įsikibusi vyro rankos, tačiau nebegalėjau. Apie 15val. nuskausmino epidūru ir pasakė, kad turėčiau iki 24val. pagimdyti. Pagimdyti- kaip džiugiai skambėtų šitas žodis, jei situacija būtų kitokia, bet aš žinojau, kad gimdysiu jau negyvą vaikelį, kad neišgirsiu savo mažylės verksmo. Apie 18val. į palatą vėl įėjo gydytoja, apžiūrėjo ir pasakė, kad viskas- gimdome. Pradėjau drebėti kaip epušės lapas, nesuvokiau, kas darosi, verkiau ir rėkiau, kad nenoriu, pradėjo viską skaudėti ir tik girdėjau mamos ir gydytojos žodžius, kad aš vis tiek turėsiu tai padaryti ir niekas kitas to už mane nepadarys. Vyrui pasakiau, kad išeitų, nes žinojau jau prieš gimdymą, kad jis negalės to pakelti ir jam bus per sunku. Nors jis stovėjo prie manęs kaip tvirčiausias medis ir laikė mano ranką iš visų jėgų. Jeigu ne aš, jis ir būtų stovėjęs, bet man nesinorėjo jam užkrauti dar didesnio skausmo negu buvo. Taigi, prasidėjus aktyviai gimdymo veiklai klausiau kiekvieno gydytojos žodžio, dariau tai, kas man buvo sakoma ir štai 18:45 mirtina tyla. Gydytoja ištarė- ŠAUNUOLĖ. Po kelių minučių man atnešė mano mergytę, mano angelėlį, susuktą į antklodę. Laikiau ją ant krūtinės ir žiūrėjau į užmerktas akytes. Svajojau, kad tik jos atsimerktų ir pažiūrėtų į mane, tačiau to nebuvo. Širdyje jaučiau didžiulį skausmą. Atrodė, kad sugriuvo visas pasaulis. Atėjo vyras. Abu laikėme dukrelę ir gaudėme kiekvieną minutę praleistą su ja, nes žinojome, kad tai pirmas ir paskutinis kartas, kada ją matome. Ištyrinėjau kiekvieną veido bruožą, kiekvieną centimetrą. Tas angelėlis buvo mano. Gimė 3065 g. 51 cm tamsiaplaukė, garbanotais plaukučiais mergytė- EMERITA. Pirminė mirties priežastis- tampriai apsisukusi virkštelė aplink kaklą bei kojytė ir virkštelės
apsisukimas apie savo ašį prie bambutės. Šiandien mūsų angelėlis jau danguje, yra tik žemės kauburėlis, prie kurio norisi atsigulti ir neatsikelti. Dienos slenka tolyn ir tuštuma tik gilėja, atrodo, kad ši kančia niekada nesibaigs, o širdyje išlieka klausimas- K0DĖL?
Šiandien praėjus lygiai savaitei po šios gyvenimo tragedijos visoms esamoms ir būsimoms mamytėms noriu pasakyti- rūpinkitės savimi ir savo būsimais mažyliais, pajutusios kažką keisto ar neįprasto, kas galėtų lemti vaikelio netektį, nedelsdamos kreipkitės į gydytojus, o svarbiausia- iš gydytojų reikalaukite visų paaiškinimų ir atsakymų, nenusileiskite, jeigu jums kyla įtarimas, kad kažkas tikrai negerai. Tegul šį istorija būna pamoka visiems.
Zvaigzdele uzuojauta Jusu seimai ....... 
, skaitau ir verkiu......nera zodziu . Stiprybes Jums
, skaitau ir verkiu......nera zodziu . Stiprybes Jums 
