QUOTE(xiuke @ 2015 01 23, 15:28)
senai mačiau tą fotosesiją, atrodytų nenormalu, jei neturėčiau savo Angelo, bet dabar viskas kitaip...
LU IR KAIP GI JIE NUSPRENDĖ, KAD TAU GERIAU NEMATYTI

nieko sau... manęs tai klausė nori nenori? pasakiau Žinoma, juk vaikas mano...o ir laidotuvėse dalyvavau, silpna buvau, bet jau po paros išleido, nebūčiau ėjusi į kalbas, kad be manęs laidotų, fizinį skausmą vistiek lengviau buvo ištverti...
o aš turiu nuotraukyčių, kaip gerai žinoti, kad galiu bet kada pažiūrėti, kai blėsta Jos veidas iš atminties...Bet nedažnai pažiūriu, kažkoks blokas uždėtas širdy, kad nekankinti savęs...
ir netgi dabar po tiek metų, sunku susivokti, vis dar, kodėl taip atsitiko...
Taigi jie iškart man pradėjo leisti raminamuosius.Ir sakyčiau stiprokus.Kai pažadino naktį ir pasakė,kad Jos jau nebėra-aš tuo metu net verkt nesugebėjau.Tada paklausė ar žinau,ką daro su mirusiais,kad atiduoda skrodimui ir t,t.Pasakiau,kad turbūt žinau.Ir niekas net neužsiminė ,kad aš galiu pas Ją nueiti,į Ją pažiūrėti.Po operacijos man buvo aukšta temperatūra.Plius raminantys,sakau,kad visiškai neadekvati buvau.Ir kai poto vyras ryte atvažiavo klausė,ar man Ją parodė,gyd pasakė,kad jie pagalvojo,jog man bus geriau,kad nematysiu.Ir apie laidotuvėse dalyvavimą nebuvo nė kalbos,nes temperatūra man laikėsi,niekas manęs neišleido.
Ir aišku,kad gailiuosi ir pykstu ant savęs,kd negalėjau,nesugebėjau pasipriešinti ir žūt būt pamatyti savo vaiką....