Angelų mamos

Vasarą - kasdien. Gyvenu netoli, su dviračiu numinu. Karštos dienos, lepios gėlės, kasdien laistyti reikia.

neverksi-susprogsi...ašaros geras iškroviklis...
važiuoju į kapus , kada galiu, visada nuvežu žvakę...Kas dieną Ją prisimenu pagalvoju kokia užaugo, kai liūdna visada kreipiuosi į Ją, tik per šventes labai trūksta...bet, tik man vienai... gaila, bet toks gyvenimas...per 4ąsias metines, aplankiau tik aš...nieko nepadarysi, čia mano gyvenimo dalis... džiaugiuosi, kad nebereikia verkti kasdien, kad galiu apkabinti savo mažiukę ir širdis užsipildo šiluma...Jei nebūčiau gimdžiusi, kažin kada būčiau išsikapanojusi iš tos duobės...Sunku išplėštą širdį atstatyti į vietą, bet...

Sakau butu arciau dazniau ten eiciau, visi klausia , o kam tau to reikia. Na pvz del tu paciu geliu. Pasodinau , niekas nelaisto, atvaziavau po 2 menesiu, aisku buvo labai negrazu, nes geles zuvo , pasodinau kitas. Karsta ten, saule visa diena, medziu nera ....., po menesio vaziuosime vel, ir kas karta nezinau ar zuvo ar zydi, nes vietoj nera kur nupirkti. ( buna bet ne visada, o ir pasirinkimas ......., na suprantate ).

Buvome savaitgali nuvazeve i svecius. Neturejo ten buti vaiku, bet..... buvo du vienam 2.5 m. kitam 1.1m. Mano dukrytei irgi butu 2.5, jie ta pati men gime. Savo savijauta net nezinau kaip apibudinti...... Buvo sunku. Nepagalvokite , pries vaikus kurie buvo nieko pries neturiu. Bet vis ziurejau ir galvojau kad ir mano tokia butu , irgi lakstytu, jau ir mama sake, o man per sirdi......, sedejau ir jauciausi permatoma, beverte, tuscia, ir liudesys, ir gailistis, nelaiminga. Kalta pries vyra, kad negaliu pagimdyti jam gyvo vaiko. O jis zaide taip graziai, man taip sirdi draske, kad as kitokia...... Atrode kad as niekas....... , Gal man vienai tik taip. Bet nesigauna man pakeisti savo minciu. Atrodo ir laiko praejo, po pirmo 2.5m, po antro 1.5, ...... ir vat.....

puikiai ištveria karščius: serenčiukai ir gazanijos aišku ne pačios gražiausios gėlė, et atsparios ir ilgai žydi...Gazanijos lb mėgsta saulę...pasigooglinus matysi kokios

Man ir širdį drasko mažiukai vaikai, ar vienmečiai kaip Angeliukė, tas pirmas susitikimas būna toks užgniaužiantis kvapą, brolio vaiką paėmus, tai net apsiverkiau, bet kažkaip atsiriboju atidavusi dovanas ir stengiuosi negalvoti. Aprimstu. Mano vyras ir žaidžia su svetimais vaikais, niekada neklausiau jo, ką jis jaučia...kažkaip nedrąsu...Gal jis kaip vyras, greičiau atsitiesė ir išgijo...O a savį viską laikau, nešu ir pergyvenu...
Pirkom krikštynoms papuošaliuką ir reikėjo dėžutės, pasiūlė-angeliuko figūros, kažkaip susižvalgėm su vyru, sakom ne...pardavėja dar užklausė: turbūt blogi prisiminimai...bet nieko neatsakėm, išsirinkom kitą...Vat net ir tokios smulkmenos mane trikdo...

As irgi neklausiu ka jisai jaucia, nezinau, puiku jeigu jis gali zaisti, dziaugtis, buti su mazais vaikais. . Kada praradome 2 vaikuti, po 2 menesiu jo brolio zmona pasigimde, tai jis su brolio i ligonine atvaziavo pirmi, tai jis sugebejo net pirmas paimti vaika uz savo broli ...... , nes brolis bijojo. Ir grizes taip pasakojo taip pasakojo, pasijutau nevikusi, sugniuzdyta, gal kazkiek pavydas( bet ne juodas), velgi daug jausmu , net kazkur pykau ant jo, kaip jis taip gali, kad pries pora menesiu savo vaika praradome o jis taip dziaugiasi. O as ta vaika paemiau pirma ir vieninteli karta ant ranku kada jam buvo 8 men.
Papildyta:
Xiuke aciu uz patarima, , kitais metais taip ir padarysiu , pasodinsiu gazalijas , siais metais ziurejau, bet nedrisau, dar pasiskaitysiu , , nes sodinau jurginus

Miela mamyte!Šiandiena pas mus atskrido gandrai.Aš žinojau apie juos jau prieš savaite,ruošiausi.Iš pačio ryto pasiėmiau lagaminą ir susidėjau savo daiktelius. O paskui nusprendžiau pasistiprinti prieš kelionę,juk nusimato netrumpas kelias.Kol aš čia ruošiausi, žiuriu,o aš jau stoviu danguje.
Mamyte,atleisk man,aš žinau,kaip stipriai tu manęs lauki,pergyveni,kada gi aš pagaliau atskrisiu,o manęs vis nėra ir nėra.Todėl aš iškarto nusprendžiau parašyti tau laišką ir papasakoti,kaip mes vaikučiai čia gyvenam-gyvenam laukdami savo gandro.Miela mano mamyte!Tu nesijaudink,aš čia ne vienas,mūsų čia tūkstančiai,milijonai,nesuskaičiuosi.Ir visi laukia savo gandro.Kai kurie vaikeliai tokie nekantrūs,taip nori greitai atsidurti pas savo tėvelius,ir vis klausia atskridusių gandrų kada nuskraidins pas juos.O gandrai nemoka atsakyti,geri jie,dar ir darbas jų toks.Mes palydim tuos vaikelius ir tikimės,kad tėvai jų laukia.Bet atsitinka,kad jų tėvai dar patys beveik vaikai arba mamytės nelabai gerai jaučiasi ir negali dar po kolkas jų priimti ir tada tokius vaikelius atsiunčia atgal.Mama,tu tik pamatytum,kokie liūdni grįžta tie vaikeliai.Mes,kaip tik galime stengiamės juos nuraminti,pralinksminti.Juk visi čia žino,kad po kažkiek tai laiko visi tie vaikeliai vėl atsidurs pas tuos pačius tėvelius,kurie jau jų lauks su nekantrumu.
Mamyte,tu pas mane esi tokia juokinga,tiki kažkokiais simboliais.Jau ir žinduka man paruošiai. Ne jau tu galvoji,kad aš noriu kažkokio tai žinduko?!Nors jis gražus,aš nesiginčiju.Iš tikrųjų aš jau senai-senai išsirinkau būtent tave,mano mylima,pati geriausia,brangiausia mamytė.Ir ateisiu būtent pas tave.Jau labai greitai.Bet, jei tau taip lengviau,tai pirk žindukus,piešk antrą brūkšnelį teste,galbūt tai tikrai paspartins mūsų gandrą.
Mano mylima mamyte,tu tik nesijaudink dėl manęs,neverk,neliūdėk.Kitą kartą aš nepražiopsosiu savo gandro.Jau geriau alkanas atskrisiu,tu mane pamaitinsi aš žinau.Aš mamyte kai tik atsisėsiu ant gandro,iškarto tau telegramą du brūkšnelius išsiųsiu ir tu tada žinosi kokią datą manęs laukti.O taip mes dar su tavimi ultragarse pasimatysime,aš tau rankyte pamojuosiu ir tu tada būsi visiškai rami dėl manęs.O susitiksime mes su tavimi pasimatymų namuose,ten paprastai visos mamos pasitinka savo vaikelius.Nors aš dar nieko nemokėsiu pasakyti,bet pažiūrėsiu į tavo švelnias akis ir tu suprasi ,kaip stipriai AŠ TAVE MYLIU,MAMYTE.

Man lygiai taip pat.. nebėra ten mano vaikelio.. matau ji Liepoje, nes jie labai panašūs, jaučiu jog jie būtų 2 viename vyro mama dar drįsta mane kritikuoti, kad mes vaiko kapo neprižiūrime ir t.t., o ji pati net nežino kur jos vaiko kapas, o mus kritikuoja.. mes tvarkome jį kai tik širdis leidžia, persodiname gėlytes, nes ten siaubinga kaitra, jau 3 rūšių gėles keičiau, bet nebegaliu ten taip būti, kaip anksčiau..

vis nesumąstom, kaip jį sutvarkyti, kad nereikalautų tiek priežiūros, nes įsivaizduoju jog dabar ten vėl viskas išdžiūvo ir apaugo..

O musu su vyro tevai kaip tik sako kad nereikia ten taip daznai vaziuoti. Bet kad mes visai ne daznai vaziuojame , karta per menesi, dabar buvo kad 2 menesius nebuvome, ar gi ciau daug ...... Noreciau dazniau ten buti , o negaliu......

sveikos
dėl važiavimo į kapines man niekas nieko nesakydavo.Kiek man norėjosi/norisi tiek aš ir važiuoju.Mes karališkas begonijas pasodinom.Mums lengviau ,nes su dviračiais galim nuvažiuoti,o ir pažįstami palaisto gėlytes.
Bet tas jausmas ir man ,kad ten kape jos nėra, tik vardelis ant antkapio sako,kad ji ten guli....
O jos vieta mano širdyje,žinau,kad ji ten bus iki mano gyvenimo galo...dabar ir visada...

... kartais angelai žino daugiau...po jų sparnais telpa trapiu gyvenimo džiaugsmu nespėjusi prasiskleisti siela, svajonės iš vaikiškų sapnų...

Kumpiene - tu žinai, kad išėjimas, tai ne išnykimas..... Su tyliuoju gimtadieniu Tavo Angelą.