2011 gruodinukai

Indriuka,

Ne iš šito reik semtis. Net nežinau iš kur. O kitokia nuomonė ne trukdo, o padeda. O kad dėl visko nervuojuosi, tai matyt mano charakterio subtilybės. Nu kitos kažkaip susiima, užsičiaupia, ir pirmyn, nes taip reikia. O man net širdį pradeda skaudėt ir pila prakaitas iš pykčio kai mazgis neklauso.

O ant tavęs visai nepykstu. Kartais kitokia nuomonė gerai kresteli ir pastato į kampą.

Daug kartų minėjau, kad augindama šitą pyplį vadovaujuos palyginimais, nes daug ko nežinau, iškyla nemažai papildomų klausimų, o mūsų gausus ratelis tas spragas savotiškai užpildo. Dažniausiai jūs mane nuraminat. Už tai ačiū. O sužinojus kaip auga ir vystosi kiti vaikučiai, man nusipiešia savotiškos gairės. Patampa aišku, kad tokiu ar kitokiu jų augimo periodu tas ir anas visai normalu.
Aš net dažnai pagalvoju, kad bus gaila kai išsibarstysim. Pripratau prie šitos virtualios kompanijos. Net FB laikau tik dėl jūsų. Ateityje svarstau iš ten išsiregistruoti.

man atrodo, kad tu keli per didelius reikalavimus tam savo mazgiui, juk naivu tikėtis, kad vaikas nuolankiai klausys tavęs o kad duodi jam per nagus, padeda? kitąkart to nebedaro? ar tik savo sukilusius nervus tuo momentu nuramini jam sudavusi?
nelengva su tais vaikais, oi, nelengva, bet juk jie ir suteikia mums galimybę pačioms tobulėti, keistis, ieškoti kitų variantų, tramdytis, kaip aš mėgstu sakyti, augindamas vaikus tampi žiauriai geru diplomatu, kai reikia visus kilusius konfliktus užglaistyti, kad visi būtų patenkinti ir laimingi.
tai kiekvienoj konfliktinėj situacijoj vadovaujuos logika, kad turiu įsikišti, bet taip, kad vaikas nesijaustų nuskriaustas ir nekiltų jam automatinis noras prieštarauti ir maištauti, todėl kategoriškai nei per rankas, nei per užpakalį netrankau, nes tai nėra sprendimas
Rašai, kad jis laksto, neklauso, krausto ir pan, kas tave išveda iš kantrybės..O ar bandai tuo momentu nuvilioti jį nuo tos pavojingos veiklos, užimti kažkuo kitkuo, jam įnerealiai įdomiu, nematytų, kad tam kartui užsimirštų?
Aš tokiu atveju stengiuosi staigiai pakišti jam kokį mintį, kuo jis galėtų įdomiau užsiimti ..nori kažko iš spintelės - prašau, kraustom kartu spinteles, išsidėliojam maišiukus, apžiūrim, apkalbam, kas kur sudėta, kam reikalinga, surūšiuojam, sudėliojam atgal kartu su juo ir kalbamės kalbamės kalbamės..rodo kaprizus kur nors virtuvėj prie stalo, davai, ateik, parodysiu, kaip verdu sriubą, kaip maišyt reikia, kartu pamaišom, paragaujam ar druskos netrūksta, įberiam dar, ištraukiam lėkštes kartu, įrankius duodu jam išdėliot..pabandyk įtraukt į kokią veiklą namudinę, pamatysi, kaip susidomės tam kartui ir pamirš kokias nesąmones..nes jeigu tik paskai - "liaukis, sėdėk ramiai", viskas, totalus chaosas prasideda.. aš saviškiui įduodu skudurą ir pirmyn dulkes valinėt po kambarius, dirbam abu kartu gražiausiai..įsidūksta su sesėm, nestaugiu, nerėkiu, įsijungiu į žaidimą, kur jau aš tampu "vadovu" ir išvartau situaciją taip, kad ramintųsi visa kompanija po truputį..Su rengimu mums nerealiai padeda vienas būdas - tik pradedu rengti, pradedu dainuodama pasakoti, ka mes veikiam, nu žinok dar nė karto nenuvylė šitas metodas.. Tiesiog pagal bele kokią melodiją dainuoju - "ieškom, kur B golfas, kyš kyšt kyšt rankytes, štai rankytė išlindo, ieškom kelnyčių, kišam kojytes, uf uf uf, kaip sunkiai lenda, štai išlindo, eisim į lauką, šalta lauke, brrrrr...apsirengsim šiltai, čiuošim smagiai, ojeee"..ir panašiai, aišku, reikia su visokiom intonacijom, su visokiais kyšt pykšt, utiti, bum op tralia lia, rankų, kojų judesiais.. aišku, po to būnu visa šlapia, išdžiūvusia burna, bet visi trys stovi be draskymųsi aprengti koridoriuje

Aš tikrai neįsivaizduoju, kaip tokio amžiaus vaikas būtų absoliučiai paklusnus, ramus, sėdėtų tyliai ramiai ir žaistų..todėl man visiškai suprantama, kad vaikas smalsus, judrus, nori viską imti, lakstyti, prieštarauti, kitaip aš ir nesitikiu, todėl tik jau nuo manęs priklauso, kaip pakryps jo elgesys..

Ar lengva? Sunku, tikrai sunku, ir kai namie sėdėjau, reikėdavo ne tik namų visus kampus laikyti, bet dar ir su vaikais produktyviai užsiimti, išsisunkdavau per tą dieną juodai..Dabar ne ką lengviau, kai po darbo grįžtu, reikia susiruošti kitai darbo dienai, maistą apgalvoti, suplanuoti, o dar visi trys lipa, kariasi ant galvos, mamos reikia, nu bet atstumt negaliu..Tai tas kelias valandas vėl "dirbi"..bet aš kitaip ir neįsivaizduoju, čia mano gyvenimo ir vargas, ir triguba laimė, nes nieko nėra labiau mielo širdžiai, kai pamatai visus tris per langą tau mojuojančius su šypsena, kai koridoriuj užpuola visi trys bučiuoti, kai sulendam visi po viena kaldra savaitgaliais ir kalbam apie tos nakties sapnus..

Maniškis vėjaraupiais baigia sirgti.

Gris, pas teve diplomatija iš prigimties. Aš neturiu tiek fantazijos. Paprasčiausiaia net į galvą neateina tiek idėjų. Kartais rengiamės su tokiais garsais, lyg dalyvautume ralio varžybose. Padeda, bet retai. Dainuot irgi ne visada galima. Pasako trumpą ir aiškų "Ne". O man baisiai juokinga būna, kad šita daina jam negraži. Kaži, ką tuo metu galvoja? Ir dar dėl rengimosi- kai konsultavausi su psichologe, padarė tokią išvadą, kad tuo metu kai krečia kokią zbitką, visa šeima sureaguoja. O jam tik to ir reikia. Gi jis tada atsiduria įvykių sūkuryje, jaučiasi, kad visas pasaulis sukasi tik apie jį, namie sukeliamas šaršalynas, visi kažką veikia. O vaikam paprastai patinka judėjimas.
Tai kai rengiam jį išėjimui su aukle, anas demonstratyviai šlept ant grindų. Mes skubinam, keliam, kad nesuįiltų, nes jau pusiau aprengtas, suokiam ką matys lauke ir t.t. Nu gi piliečiui smagu- dvi moteriškės aplink šokinėja ir kudakuoja. Kažkaip galvoju, kad čia toks durnas amžius ir kad turėtų išaugti. Tik dabar labai sunku. Beje, porą kartų laukiau ir tikėjausi, kad persigalvojęs vęliau apsirengs. Rengtis noras neatsirado.

Bandau įterpt ir į buities darbus, bandau. Gal jis ne toks imlus? Sunkiai dar susidomi. Nelabai užsiima. Žaislai visi nusibodę, o į lauką ilgesniam laikui išeiti neina. Lauksim šiltesnių orų.

Bet kokiu atveju ačiū už pasidalijimą idėjomis.

nu kad ne, viskas yra išmokstama, persilaužt galima, tik reikia noro ir daaaug daaaug bandymų būna ir man tokių vakarų, kai galvoju viskas, išdurnėsiu - darbe erzelis, namie erzelis, nuovargis didžiulis, tiesiog nebeturiu jėgų tą fantaziją demonstruot, tada jau ačiū MB, jis su vaikais užsiima

o jeigu tokiu atveju ir jūs nebekreiptumėt į jį dėmesio, tiesiog nebesiruoštumėt niekur eit, nusirengtumėt ir viskas..kaži, nepakeistų jis elgesio savo? nes maniškiams dažnai suveikia - jie - nenorim, aš - gerai, nedarom, tai po kelių sekundžių/minučių permąsto ir padaro

oi, žaislų ir maniškiui gali nebūti..turi mėgiamą žaislinių įrankių rinkinį, o kiti dauguma - neįdomu, bet dažnai neįdomu iki tol, kol kuri sesė to žaislo nepaima, tada jau basta - reikia visiems nors knygas pavarto dar su paveiksliukais, tik sėdim šalia, pasakojam, rodom, aiškinam, vienas trumpai užsiima..todėl ir sakau - daug lengviau su juo suaugusių žaidimus žaist - kažką namie tvarkyti, nešioti, rūšiuoti, dėlioti, ieškoti, o ne su žaislais savo žaisti..aš rūbus kai lyginu, tai jo pagrindinis darbas - sunešioti rūbus išlygintus į kambarius, nebandyk pats nešt, laukia jau, spirga, tada po krūvelę duodu nešt..namie šlepečių pasimetusiu ieškojimas - nerealus žaidimas, pabandykit

Klumpe, manajam rengimasis dar visai neseniai buvo nemėgstamiausias dalykas, ir darže tokias isterijas sukeldavo, kai ateidavau pasiimti ir reikdavo rengtis. Namuose tai net nekalbu kas dėdavosi. Kažkaip praėjo, savaime, tai ir jums praeis. Daug kas praeis, dabar toks badymų metas, tėvams nervų, jiems galimybių.
Šiandien apturėjom paskutinį vizitą raidos centre tam įvertinimui, tai tik ta kalba ir kliūna. Dar nzn kiek ten proc. įvertins, bet nei kineziterapeutė, nei psichologė neturėjo prie ko prikibti. Šiandien tai išvis mane nudžiugino mažas, darė visas užduotis kuo puikiausiai, o aišku man kaip pelėdai kokiai, kai sako, jog mano vaikas labai protingas berniukas ir nėra prie ko prikibti, šypsena iki ausų

Liuks, Tanite, dėl jūsų įvertinimo

Klumpe, o man atrodo taviskis visas i mamyte. Temperamentingas O siaip pas mus rengimasis irgi siaip sau uzsiemimas, duodasi rengtis, bet "durniuoja" neispasakytai. Irgi gulasi ant zemes, nestovi, siaip sau susigalvoja nubegti iki kur nors Pyktas bunu, bet sukandus dantis snopuoju. Sake ir mano vyras toks mazas buvo Pereis per sita faze, tada ateis kita... O kur vaikai ten ir surmulys, gyvenimo kunkulas, juokas ir isdaigos, veikla ir judesys.
Ir prasyciau isvardinti kelis "teigiamus" Saruniuko bruozus Ir gal per mazai uzsemimo su juo. Pvz. as negaliu zaisti, na, as nemoku ir negaliu pakesti zaidimu Geriau jau mudu siuntam, piesiam, lipdom, galvom einam, knygas vartom arba einam virti, valyti ar ka nors kitka veikti.



Gyrem ir giriam, bet nenorejo pats... Nu bet jau VALGO. Aciu D. isku, paciam gale padedu "damusti", bet dabar pagaliau galim visi trys sykiu valgyti, o ne vienas valgo, kita maitina, o trecias laukia kol antra pamaitins .


Ten tik dabar taip tylu. Vardai yra irasyti dokumente prikabintame



Uz stresa del V akyciu Sveikatikes jums visiems!





Tanite , o del kalbos, man kraujas uzverda, kai kas prie Pauliuko del jo kalbos kimba Vokietijoj niekas nekibtu

Mes baigiam apsiprasti darziuke. Ir vis dar keliames 5- 5.30 ryto, vat sitas dalykas mane i nevilti varo.
Snekam, snekam ir dar snekam. Jau plepumas bachurelio ir padukes be galo. Uzsilipa kur negalima "Mamaaa gucken(ziurek)" Tipo, ha, matai ka darau, o tu jug neleidi

Smagu, kad cia judesys I mano postus rimtai neziurekit, as nusivylusi namu seimininke Jei ka izeidziau, sorry, nenorejau

Gris
Tanite smagu, kai vaiką giria. Šaunuolis P O dėl kalbos nieko tokio, manau, juk visiems savas laikas ateina.

O manajam B rengimasis tikra tragedija, jei galėtų visur nuogas eitų kojines nusidrąsko, basas lekia. Laukinius rūbus išvis košmaras aprengti..riečiasi, verčiasi, smunka ant žemės, nestovi, pabėga į kitą kambarį su puse kombio uždėto..vnž kol aprengiu, tai visa po prakaitu
Aš savo seną aistą bandau atgaivinti-piešimą. Atsivilkau molbertą iš tėvų namų, keverzoju, tiksliau jau beveik baigiau sūnėnui paveikslą nutapyt gimtadieniui, tokį vaikišką, linksmą, prie dovanos pridėsiu kažką iš visos širdies darytą..

Mamos, skaitau kaip jūsų bernužėliai rengtis nenori ir džiaugiuosi kad mano merginai tai net gi patinka. Matyt iš prigimties pamaiva

Gris negaliu nustoti tavim žavėtis. Iš kur tiek kantrybės, jėgų ir vaizduotės... Čia atrodo su viena pasaulis griūna o tu su trimis kuo puikiausiai susikalbi

Nu va, aš gi sakiau, kad palyginimas geras dalykas. Vaaadiiinasi, mano Šarūnėlis toks kaip visi, tik aš nepakanti. Tiesą sakant, bėgiodavo ir mano merga rengdama į kitą buto galą, tik ana žemėn negriūdavo, nežviegdavo ir nesiraitydavo.

Baisiai nuskambėjo tas kėlimasis paryčiui. Mes tokį laiką vadima "Dievui nekėlus". Užjaučiu. Man būtų tragedija. O kad lipa į aukštumas ir ant žemės vietos maža, tai žinok, kad toks pileitis irgi ne vienas. Pas mus taburetė vienas diždiausių pagalbininkų. Jau kažkada minėjau, kad įsigudrino su jomis bėgioti ir laviruoti pro kampus.

Apie gerus bruožus: nu kaip ir pas visus, aišku yra. Kaip bebūtų, mums jis pats pačiausias. Kartais suveikia protelis taip, kad atrodo, dvimečio dar neturėtų taip veikt. Tokia proga vyras dažnai pasako, kad mazgis "gudrus, kaip šimts indėnų". Man labai juokingas tas posakis.

Tuo pačiu papasakosiu praitos savaitės bajerį: atvyksta pas mus mano mama. Na ir išmokė Šarūną naujo žaidimo- sukryžiavus rankas brūžinti ir kartoti "džyru, džyru, duok pipirų. Pasirodo, tai labai smagus užsiėmimas. Buvo kartojama bile kiek kartų. Aš mamai ir sakau- tu prisišnekėsi. Visai nenustebčiau, jei jis tau jų (pipirų) tikrai atneštų, nes žino kur padėta. Nu ir akurat. Žaidė, žaidė, po kurio laiko mazgis pabėgo. Girdžiu griaudėjant mamos juoką. Taip, pilietis prisistūmė kėdutę prie spintelės, išsitraukė 2 pipirų buteliukus, ir demonstratyviai atnešė močiutei. Kad jau taip prašei, tai še, turėkis.

Tanite, labai faina dėl jūsų

Klumpe, pas mane panašiai buvo, kaip pas tave, nors vaikas labai ramus, bet ji mane žiauriai nervindavo, tačiau vieną dieną suėmiau save į rankas ir nutariau, kad nuo šio momento nebus nei rėkimo, nei mušimosi (na per rankas, ar suplot per subinę) - ir jau savaitę gyvename kitaip, išties yra labai lengva ją "perjungti", na pvz. klenčina saldainį, aš nenoriu duot - tada pagiebiu ant rankų ir sakau "pažiūrėkim kieme kiek mašinų, o kokios spalvos štai ta mašina? , o žiūrėk kokia varna ant šakos tupi, taip pasikalbam 5 min ir ramu.. tada ji eina sau piešt varnos ant popieriaus (aišku makaliūzina, bet vistiek..) na žodžiu vat taip pradėjau nukreipinėt dėmesį, o pati stengiuosi neužvirti, nes juk išties tas protelis vaiko visai ne toks, tai jau ir ji nustojo muštis (nes buvo toks momentas, kai mus abu lupdavo), ir šiaip net nustebau, kaip greit išėjom iš karo būsenos, tereikia man vos pusvalandžiu ar valanda daugiau dėmesio jai skirt per dieną... vaikai daug ko išmokina mus... nors tiesą sakant nesu tikra ar mailius dabar nenukenčia, nes tas tai guli visą dieną pamirštas, juk aš dar ir padirbt spėju visa laimė, kad jis vis dar miega kokiu 18-20 val. per parą ir nelabai aš jam reikalinga, išskyrus šikną nuplaut ir valgyt paduot

Barric, va įkvepianti istorija. Reikės ir mums tuos nervų nelaikymus išsigyvendint, kai ir per subinaitę gaudavo. Taip ir vyrui sakiau, kokį pavyzdį mato, taip ir pats paskui vaikas elgiasi, t.y. gaudavo kai pats mušdavosi tai per nagelius, tai į dupcę su ranka. Ir nieko iš to gero, nei nauda, nei ką, tik nesąmonės. Tai sakiau viskas, išgyvendinam tą dalyką ir bandom kitaip tartis.