2011 gruodinukai

Tyluma, ramuma...

O mes namie kariaujam. Penkta diena nemaitinu savo vaiko.. O pats nenori valgyti, nors moka. Gyvas tik sumustiniais... Nes antra, sriuba ar kose jug reikia su saukstu kabinti, o tai jug taip nuobodu Ir is kur pas toki pypli tiek uzsispyrimo Net pazadetas sokolado gabalelis "po to" nepramusa sito mazo uzsispyrelio... Bet ir mama uzsispyrus O ka daryt

Pabandyk duot" fingerfood" mano va taip ir uzkandziauja, o po to prades ir su saukstu .

Buvau pas daktara, liepe maziau pieno vakarais duot o paskui visai atsisakyt. Bet tai misija neimanoma bet irgi teks daryt.

S@msara tikrai mamka užsispyrus, aš tai jau seniai būčiau vaiką pamaitinus
druskute mums irgi reiktų bandyt atsisakyt vakarinio pieno gėrimo prieš miegą, bet kažkaip neprisiruošiam ir aš pati nieko blogo tame dar nematau, faina jam, atsigula, apsiramina, šiltą pienelį patraukia ir miegas ateina arba NE

Maniškis dabar toks ponas didelis jaučiasi, kad ir pietų miego nebereikia miegoti niekaip neužmigdysi, jei ant rankų tai verkia kaip skerdžiamas, jei lovoj, tai galim valandą pragulėt ir vistiek neužmigs, greičiau aš arba užmiegu, arba iš nervų nuo tokio bergždžio gulėjimo jau kojas traukiot pradeda na jei tik nemiegotų, tai čia dar maža problema, bet jis toooks piktas pasidaro nuo 4val. taip ir kankinamės iki kol einam miegot, pervargęs būna sunkiai nakčiai užmiega, po to prabudinėja.. šiandien anksti kėlėmės dar nukeliavom į žaidimų kambarį, tai nusidavė, užmigo pokaituko

mane tai L "pridavė" šian močiūtei, nes lupo zuikį ir sakė "aš tau sakiau ne" sudėtinga buvo močiūtei išaiškint, kad ji lupta vos porą sykių , o "ne" na tenka ištisai vaikui sakyt žodž eilinį syk esu izvergas ir žvėris

Jo, gerai, kad maniškis nešneka. Turėtų ką papasakoti. Per nagus gauna dažnai, nes lenda visur kiaurai, ima viską, kartais ir pasvaido skersai išilgai per kambarį. Kliūna ir maistui. Ir ką su juo daryt? Kalbėk nekalbėjęs, jokios reakcijos. Ko nepasiekia, atsineša taburetę. Anksčiau taburetę vilkdavo, paskui pradėjo nešti, o dabar su ja jau bėgioja. Pasirodo, tai visai nesunku. Kapt į glėbį, ir bėgtuke, kol dar mama neužmatė, nes tikrai atims. Žodžiu, karas. Eilinis, ilgas ir nesibaigiantis. Kada pagaliau jis susiprotės? Rengtis vis dar irgi nemaloniausia veikla. Durniuoja taip, kad rodos, gyvenime rūbų nėra matės. Nei pats rengiasi, nei man leidžia. Durniuoja jau ir su aukle. Raitosi, lenkiasi, stojasi, gulasi, paskui kad ir su batais ir laukinėm kelnėm, parbėga į kambarį ir šlumšteli ant minkštasuolio. Baigiu nudurnėt, o jis nesikeičia.

Praeis mamukai, toks jau tas laikotarpis dabar. Nors pati kovoju su tuo pačiu, ragus laužom ir vėl auginam, bet toks jau tas vaikų augimas. Vieni paprasčiau tai pereina, kiti sunkiau. Manasis iš tų sunkesnių. Dabar pvz žiauriai muštis pradėjo, ypač tėtį muša, o kai jis grįžta iš darbo, ateina į koridorių ir duris parodo, maždaug eik iš kur atėjęs. Ir taip tik dėl to, kad tėtis nesiterlioja, griežtai su juo. Buvo lyg aprimę tie rankų pasisvaidymai, o dabar vėl. Bet po vieno įvykio pradėjau į viską paprasčiau žiūrėti. Draugai neteko savo sūnelio, tai taip tvojo per galvą tas dalykas, kad tikrai pagalvojom, tokį turtą turim, reikia tik brangint ir saugot, nes kitiems ta galimybė matyti savo brangiausią dalelę augant ir tobulėjant būna atimta.
O šiaip dabar sirguliuojam, sloga iki kelių, kosulys išlindo, na eilinis sirgimas toks, nes jam visada nuo slogos kosulys prasideda. Tikiuos tempa nepradės kilti.
Dėl tų pienukų prieš miegą, na manau mažinant normą išeis ir visai atsisakyt. Tai jau įprotis tiesiog gavęsis. Aš nutraukusi maitinimą niekuo nekeičiau to vakarinio pačiunkavimo, o jis ir nerodė poreikio jokio, tad paprastai gavosi. O dabar sąmoningai neduodu daug gerti vakare, kad neprivarytų į lovą, nes be pampio miegam.

Eik tu sau, Tanite, kaip baisu. Taip, aš protu suvokiu, kad tai laikina, kad praeis, nors gana dažnai atrodo, kad tas vaikis niekada nesusiprotės (neduok, dieve). Kažkaip labai jau iš lėto juda į priekį. Su dukra viskas buvo paprasčiau.

Beje, o kas nutiko tam mažyliui?

Suprantu, būna tų juodų dienų, būna ir geresnių. Noris daug ko, kad ir greičiau kalbėt pradėtų, kad greičiau tą aną darytų, bet paskui kai įsisuks karuselė, žiūrėk jau ženysim vaikus, net nepajusim, kaip laikas prabėgo. Kalbu aišku kaip sena boba, bet kaip sakiau, kažkaip paprasčiau į viską žiūrėt pradėjau.
o mažulėliui buvo sunkios formos širdies ydelė...

nu aš tai pabandžiau taip kariaut vieną dieną ir mečiau, nes jau nekartą pasimokiau, kad karu su vaiku gali tik principus paaugint ir patobulint pas abu, o esmės tai nepakeis. Va G matau veikia skatinimas ir gyrimas, aš vis randu kur "nueit kažko atnešt" kai jis valgo, o valgyt jis mėgsta. Tai kartais nesulaukia kol ateisiu įkišt ir pats ima šaukštą. Tada giriu kaip šauniai stengiasi PATS valgyt. Nu dabar vis dažniau užeina kad PATS jau nori bet rytais kai užsimiegojęs vistiek prašo maitint. Darže tai visada valgo pats, nes niekas ten nepamaitins

oi aš vis pagalvoju, kad kai prašneks pagaliau tas mano nešnekūnas, tai norėsiu kad patylėtų

man rodos ar tik ne čia tavo didžiausia problema ir yra? ne tai kad vaikas kažkoks negeras/neklausantis ir pan (kas normalu tokio amžiaus), o tai kad su dukra buvo viskas paprasčiau ir tu to pačio iš jo tikiesi gal kažkaip bandyt savo požiūrį pakeist, o ne tą vaiką bandyt perlaužt pagal savo lūkesčius ir įsitikinimus kaip turi būt gerai kai pirmas siautalas, tada gal antras dovanėlė bus (optimizmas geras bruožas) nors tikriausiai labiausiai gresia man turėt du bernus uraganus namie ir nulį ramybės

Laba diena,


na ir šaltis užspaudė. Mes kaip kokie nedatiopos tėvai išsiuntėm vaiką į mokyklą, gerai, kad kaimynas nevežė savo vaikų, tai ir maniškis grįžo.

Mano įspūdžiai iš FB - ten dar tyliau, nei čia. O ir vardai daugumos man nieko nesako, tai kažkaip tapo aišku, kad iš čia aš niekur nepabėgsiu.


Žydinti - na, kad ramybės mažai bus, galiu patvirtinti. Bet ta "neramybė" veža, aš einu iš proto dėl visko, įskaitant vaikų išdaigas, mažus ožiukus, ar kai Mo atiminėja žaislus iš Vy. O jau stebėti, kaip mano mažieji pradeda bendrauti, juoktis ir vienas kitą mėgdžioti iš viso yra kažkas tokio. Na o vyriausias abiem kaip dievulis koks, autoritetas, brolis iš didžiosios B. Nu bet ką aš čia, visos mamos tą patį jaučia.

S@msara - maniškis įsigudrino sriubas gerti,va tau ir sprendimas,nereik nei šaukšto, nei maitinti...O šiaip ateis tas noras pačiam, kaip ir su puodu, visiem skirtingai.
Barric - na pavarė tavo L, o močiutės visada perdėtai reaguoja. Mano mama iš vis įsitikinusi, kad aš Si skriaudžiu, mat jam galioja taisyklės ir kai kurie draudimai, kaip tarkim pc ir pan. Dar jis lanko lengvą atletiką, atrado savo sportą, be galo laimingas ten bėgiodamas. O ji įsitikino,kad aš jį verčiu lankyti,ir nieko tu jai nepaaiškinsi.
Druskut - kiek daug pieno tavo M išgeria. Mūsų Mo jau kokie metai prieš miegą negeria. Na bet visi skirtingai.
Tanite - sutinku su tavim, mažiau reik kreipti dėmesį į tuos pasimušimus. Užėjo ir praeis. Aš kai grįžau iš ligoninės po savaitės, Mo iš vis mane labai "stroino", klykdavo, mušėsi, užeidavo isterijos iki žiaugčiojimų,sunerimau ne juokais, bet sutvarkiau aplinką, t.y. išsiunčiau mamą namo, niekur nėjau keletą dienų ir nurimo, dingo kaip nebūta. Įtariu,taviškis taip reaguoja į tai, kad tėtis išeina. Praeis.
Klumpe - tęsiant tą temą, užsitrauksiu jaučiu dabar tavo nemalonę, bet pasakysiu. Tu nieko gero savo vaike nematai, ar bent sudarai tokį įspūdį,kad jis kažkoks kitoks, elgiasi ne taip, kaip turėtų. Sutinku su Žydinčia - manau tavo elgesys yra netinkamas su juo. Nebuvo nei vieno ar beveik nei vieno posto, kuriame tu jį kuo nors pagirtum, tai ko tu nori tada? O tada jau atgalinis ryšis atitinkamas. Nemanau, kad nieko nebūdingo savo amžiaus vaikui jis nedaro, visi mažyliai judrūs, vieni labiau, kiti mažiau, vieni labiau kaprizingi, kiti mažiau, bet nieko nenormalaus tame nėra.
Pas mus šiaip viskas slenka gerai, tik su Vy buvo bėdelių, labai jau norėjo stotis vaikinas,nors plonutis ir raumenukai dar nelaiko jo, tad griūdavo ant parketo ir galvytę susimušdavo. Vieną dieną išsigandę nuvežėm pažiūrėt, ar nesusitrenkė galvos, ir bežiūrint akių dugną atrado kažkokias dėmeles, kurios ne dėl traumos, bet šiaip įgimtos. Tai siuntė į Santariškes, vos ne toksaplazmozę įpiršo, maniau išprotėsiu. Santarai pasiūlė gultis ištyrimui, bet mes nuvažiavom pas vieną geriausių profesorių,tia ji nuramino, kad tai tiesiog įgimta. Tad pasidarėm kraujo tyrimus pas save ir į jokią ligoninę negulėm, nes būtų darę narkozę ir fotkinę akių dugną. Aišku,dar nėra kraujo atsakymų, bet tikiuosi, bus viskas gerai.
Mo mūsų tai gerai auga, neblogai valgo,kalba mažokai, nu bet savo kalba kai pavaro, tai gražu klausytis. Į daržą dar neinam, bet vasario vidury bandysim vėl pratintis, mat nuo kovo jau grįžtu pusei etato į darbą. Su puodu tai nuo rugpjūčio jokių bėdu, bet nakčiai ir pietų miegui pampį dedam. Privaro pilną, tai darom išvadą, kad dar negalim migdyti be jo.
Man nuėmė gipsą pagaliau, tačiau dabar dar blogiau, nes negaliu priminti visai, skauda smarkiai. Kol šalčiai ir nėra kur eiti, tai pakentėsiu.

Indriuka,

Visų pirma noriu palinkėt sveikatos visai jūsų chebrai. Įdomiai tu čia pastebėjai, kad tik skundžiuos. Nu jo, kai pagalvoji, taip jau gaunasi. Nemėgstu postringaut apie mazgių ūtiutiu atsitūpė, ūtiutiu koks gražutis, koks gerutis... Tai gaunasi, kad rašau tik tada, kai atsiranda rūpimas klausimas. O rūpesčiai, kaip žinia, malonūs nebūna. Aišku, normalus tas mano vaikas. Bjauroko augimo, bet paskaičius jūsų pasisakymus, susidarau vaizdą, kad čia viskas skaitosi norma. Tas ramina. Nori nenori, visada imu pavyzdį iš tų, kurie daugiau moka, aiškiau šneka, sėda ant puodo ir t.t. Žinau, kad negalima lyginti vaikų, bet tas sulyginimas kažkaip atsiranda savaime. Lyginu ir su jūsiškiais, ir aišku su saviške. Vis atrodo, kad jau turėtų daryti tą, aną o kadangi dar nedaro, varau pasiskųst.

O visumoje gi viskas priklauso nuo mūsų mamų požiūrio. Va tu augini trijulę. kaip suprantu, pusiau viena. Ir ką? Ogi nieko. Susitvarkai ir dar pasidžiaugi jų sukeltu šaršalynu. Man tas šaršalynas būtų didžiausias ant svieto košmaras. Man reikia susikaupt ir mirtinos tylos. Įsivaizduoju kaip jūsų ramių mamų akimis atrodom mes amžinai trydaliojančios. Pavydžiu toms, kurios turi kibirą kantrybės. Kažkodėl man jos neduota ir išsiugdyt nelabai eina. Vienintelis būdas šį laikotarpį išlaukt.

Ačiū.

Žinai, tas mano susitvarkymas sąlyginis. Vyras kai namie, tai namie, daug padeda. O be to, turiu auklę.
Na o kas liečia kantrybę, tai jau aš tikrai ne jos pavyzdys, visko buvo, ypač auginant Si, jaunesnė daug buvau, tai tikrai susivaldymas nebuvo mano stiprioji pusė, ir dabar ne visada yra/
Gal per riebiai aš tau, atleisk. Mano tikslas nebuvo priešpastatyti save kaip kažkokią tobuląja, o gal šiek tiek paskatinti tavo kitokį požiūrį į tą patį dalyką. Tikiuosi, kad iš to abi pasisėmėm sau kažkokios naudos.