Kur Opšra, kur Opšra
o Iks kur? Kad nors 1-a būtų pasigedusi
Ot abejinga visuomenė
Džiugu, kad
sapnininkas pildomas
Ich, nesulaukiau AŽ
Say, jau beveik gali ruošti atviruką, įkalbėjai, paaukosiu tuos lašinius šv. Macijauskui; tikiuos, kad pakeliui nenusineš koks force majeure
Opšra, o Iks sugrįžo pas Luckų! Beje, šeštadienį ten buvo antšlagas ir bilietėlis kažkodėl kainavo vieną niekingą litą
Neprinokau iki mamagutiškojo pasimaišymo dėl Luckaus
(toji NDG juk praktiškai nakvojo
), bet būčiau sau neatleidusi ir žioplais daiktais neišsiteisinusi
Vetra127, rožė yra baisiai kaprizingas sutvėrimas. Mano galva, fotografuoti ją gryna savižudybė. Ji išlepusi, aikštinga, galop - tiek nupaparacinta, kad itin sudėtinga atrasti ją iš naujo, o dar taip, kad sustabdytų, nustebintų žiūrovą. Neužtenka tik rožės.., pabandyk atidžiau į ją įsižiūrėti, ką matai?, gal ugningosios Karmen sijoną?, gal kvapnų ir klaidų labirintą?, gal kokią žavią formos ar spalvos abstrakciją?; parodyk mums vėtros127 rožę, o ne šiaip rožę, kokių - kaip toj Aločkos dainoj - milijonai
Archyvinė nuotrauka... Hmm, įsivaizduok, kad ne Tu ją fotografavai, kad ją kad ir Iks įkėlė, tebūnie. Ar sustotum? Ar krūptelėtum? Ar negalėtum akių atplėšti? Ar pakviptų Tau vasara, medumi? Drįstu teigti, kad ne. Nes tai gėlytė ir tiek. Rakursas nuobodus, kompozicija skystoka; aš siūlyčiau ne karpyti ir gelbėti, bet sulaukt žiedų ir perfotografuoti (nors kvadratas gal tą gėlytę per cm ir įprasmintų
). Fotografuodama atkreipk dėmesį į kompoziciją (galvok ne tik apie pgr. herojų, bet ir foną, net užkulisius), rakursą, šviesą, paklausk savęs, kodėl tai fotografuoji (ne ką nori tuo pasakyti, nes ne viskas įspraudžiama į žodžius ar turinį, bet kas stabdo čia Tave pačią, kas neleidžia nurimti, praeiti). Sėkmės. Džiugu, kad grįžai. Nenusimink, kad kol kas gavai tik krūvas pastabų. Kas pirmojo blyno nesusvilino, tas iš viso jo nekepė
Ir tik jokiu būdu neskubėk galvoti, kad rankos gal ne iš ten dygsta, ar kad meilė fotografijai liks be atsako
Žinok, tokių gėlyčių ar negėlyčių ir aš savo stalčiuje rasčiau. Iš pradžių tikrai sunku susivokti, naiviai dairais po pasaulį ir tikies, kad jis pats į kadrą liuoktels
Pamenu vieną pirmųjų rimtesnių Iks fotosesijų: keli šimtai pienės kadrų, šokinėjau aplink ją lyg išprotėjusi. O parsinešiau, įsodinau į kompą ir
- tikrai ne "švelnus pūkeli, ar žinai, kur mano meilė, kur jinai"
Alabama, 100 metų