man atrode, kad as neblogai fotkinu (oi negaliu:)), nes neva kazkoki suvokima turejau, o ir fotkinau nemazai, paauglystej, gal labiau vaikystej. Tetis parode zenita, kartais leisdavo su juo pasedeti vonioj prie raudonos leputes (oiii, kaip man patiko). Gan aknsti isigijau (pati!) savo pirmaji skaitmenini canoniuka ixusa (issimoketinai hehe, tai buvo pries 12-13 metu). Zodziu fotkindavau daug, megau si reikala; megau papozuot (kaip keista, kai pradejau fotografuot, modelis is manes prastas, suskauscius ir t.t.). Tuo metu (jau gimus dukrai) draugavau su seima (musu dukros buvo vienmetes), kuri megdavo fotografuot ir vis prasydavo manes papozuot. Sutikdavau, nes vis nauja foto i fb profily
Bet labai greitai pradejau dometis kita objektyvo puse. Nors turejau jau veidrodini fotika (budama nescia siaip sau nusipirkau, nenutuokdama, kad bandysiu po to fotkinti su manual; zinojau kad veidrodinis fotikas ciudu nepadarys, kol PATI neisigilinsiu i viska, sita spejau jau suprasti) - fotkindavau prastai, tiesiog be blico, jokiu nustaytmu. kaip ir ko gero daugeliui, atejau i tema pasiziuret kas kaip, gan sunkiu mano gyvenimo momentu. fotografija buvo kaip terapija. step by step. tokia buvo pradzia. po to gal papasakosiu kaip viskas issirutuliavo, ko tikejausi, ko ne, ko norejau ko ne
QUOTE(vienintelė @ 2014 01 15, 13:07)
Afrė aš ilgai galvojau ar man patinka tavo nuotrauka ar ne, ir visgi ji manęs nekabino, nepalietė jokių jausmų apart motiniško atsargumo. Aš nesu prieš tokias foto, bet jos mano nuomone turi nešti stiprią energiją, o šiojoj aš jos nematau, tai pasuoju
man sis Afres kadras ne itin, neuzbaigtas. trukdo ir man tie rutuliukai, o ir ispudis susidaro, kad P sypsosi - kas man nesusigroja su foto nuotaika. kaip ir Say minejo, apdirbimas nelabai - veidas svarutelis, II planas murzinesnis. zodizu reikia padirbeti. nors ideja good.
taiga rodausi 
nežinau kieno foto pirmoji galėtų būti.
Foto puikios, bet ese mane uzkabino dar labiau 
