http://www.cancernet...amp;ts=30012014
QUOTE(safyre @ 2014 01 30, 21:36)
butent doxorubicina mamai ir leido. sprendziant is kilusiu pasaliniu poveikiu, sakyciau, kad pernese gana lengvai.
Jis labai kenksmingas širdžiai. Aš irgi gerai pernešiau, o po pusantrų metų po doxorubicino leidimo, širdis davė apie save žinot tiek, kad kardiologė sakė, jog didelio jautrumo troponino kiekis toks, kad dar pusantro vieneto padidėjus, galima diagnozuot priešinfarktinę būklę. Nesakau, kad visiems taip bus, bet dėl tokio poveikio jis ir limituojamas.
Papildyta:
QUOTE(Deganti @ 2014 01 30, 21:53)
Nuoširdžiai galiu pasakyt, pripranti prie nieko neveikimo, apima dar didesnė depresija ir t.t.
Deganti, sutinku tik su tuo, kad būtinai reikia kuo nors užsiimti. Bet tai nereiškia, kad reikia eiti į darbą. Žinokit, jei finansai nevaržytų, be jokio sąžinės graužimo mesčiau darbą (min stažą turiu, beveik ir pilną jau turiu) ir užsiimčiau namų, sodybos puoselėjimu, kelionės, knygos, kultūros renginiai. Ir nesakykit, kad greit atsibostų
O paskui dar ir vieną verslo idėją bandyčiau įgyvendinti
Deja, stoviu ant žemės ir žinau, kad reikia duoną užsidirbt. Manau psichologinė būsena būtų geresnė ta, kaip norėčiau gyventi, o ne kaip reikia
Papildyta:
QUOTE(skorpe555 @ 2014 01 30, 22:22)
Ne ne as niekad to zodzio neisdrysiu pasakyti ,kad pasveikau....
Šiuo atžvilgiu aš labiau panaši į skorpę555... Kiek metų Dievulis nepagailės, vistiek neišdrįsiu pasakyt, kad viskas gerai.... prieš kiekvieną vizitą į VUOI išgyvenu košmarus. Na nebent stebuklingai užmarštis ateina, jei praeina daug daug metų....