Sveikos visos mamytes, netekusios savo brangiausiu angeliuku. Rasau jums, nebezinodama, kam dar galeciau issilieti ir pasiguosti. Daznai paskaitineju temas apie vaiku netektis. Kol nesusiduriau pati su savo mazylio netektim, pries tai net nepagalvodavau,kiek daug ju iseina...... Nuo mano mazylio isejimo praejo dar labai mazai laiko, viskas dar taip sviezia ir atvira
Nera nei dienos, kad as apie ji negalvociau. Turbut, kaip ir visos nuolat klausiu, kodel taip nutiko man.... Tai nutiko per mano 30 metu jubilieju, niekada gyvenime to nepamirsiu...Tai turejo buti laiminga diena, o virto didziule nelaime... Visas mano nestumas buvo lengvas, iskyrus nugaros skausma,daugiau pavaiksciojus, bet tai juk ne man vienai taip buvo.. Ir stai atejo lapkricio 27 diena pradejau ruostis gimtadieniui, kuris jau kita diena. Is ryto jauciuosi gerai, jauciu savo mazytuko judesius, apie pietus, siek tiek jauciuos pavargus, bet mazylis vis dar aktyvus, kol vakarop ir pries einant miegoti pradedu nebejausti savo vaikelio judesiu. Pasakau tai savo MB grizusiam is darbo, bet per daug nesijaudinu, nes pagalvojau, gal per daug pavargau todel mano mazytis irgi jauciasi pavarges todel neaktyvus. Kitos dienos ryta nubundu su nerimu, nes mano vaikelis vel nejuda, bandau kalbint pilvuka, pamazu judint, bet vel nieko... tada aplanko kazkokia negera nuojauta, paskambinu savo MB pasiguodziu. Vos tik grizus MB i namus, tuoj pat skubam i ligonine. Ten nuvykus mus greitai priima. Is pradziu viena sesele pradeda klausyt vaiko sirdeles, po to, kita...tada jau supratau, kad tikrai kazkas negero ivyko, bet net tada net nepagalvojau, kad mano mazylis jau isejes....jos mane ramina, sako nesijaudink, kartais taip buna su tais pasiklausymo aparatais... Neisgirdusios vaikelio sirdutes duziu, mane siuncia ant skano. Vos tik atsigulus, paklausia mano gimimo datos, o as atsakau, kad siandien mano gimtadienis... Ir vos po keliu minuciu isgirstu tuos zodzius, kuriuos ligi siol girdziu: mums labai gaila, mes nebegirdim vailekio duziu. Tada visas pasaulis suduzo i sipulius, netekau savo pirmo vaikelio, kurio atejimui jau buvo taip nedaug like. Mano nestumui buvo 29 sav.ir 4 dienos....Bet viskas tuo dar nesibaige,, Tai buvo ketvirtadienio vakaras man dave viena tablete,kuri padetu suminkstinti kakleli, ir isleido namo, sako atvaziuosi sestadieni pavalgius pietus,tai buvo jiems tarsi normalus ritualas..... Lig siol nesuprantu UK gydytoju, kaip galima isleisti i namus po tokios naujienos... Bet tuo metu as nieko nemasciau, mano galva buvo tuscia, o sirdy nezmoniskas skausmas. Grizus namo, man dar teko pusantros dienos nesioti savo mirusi vaikeli
Sestadieni nuvykau i ligonine ten dave skatinamuju, kurie greitai pradejo veikti. Del nuolat besikeiciancio personalo nesuleido epiduro, kuri buvo pasiulius viena daktare. Atejus kitai pamainai ,paklausiau apie epidura, ir gavau atsakyma, kad nelabai jie nori man jo daryti, del didesnes infekcijos rizikos. Tuomet pasiule morfiju, as sutikau, nes nebuvo kito pasirinkimo. Beda ta, kad morfijus atjunginedavo mano galva, o ne skausma apacioj. Praejus 7 val, pagimzdiau savo mazyli. Taip ir neisgirdau jo verksmo.Laikiau as ji ant ranku, glosciau, buciavau, bet jis manes neisgirdo ir nebejaute. Jis buvo kaip ir visi kudikeliai tik truputi pameles. As ji pamaciau, o jis manes ne. Tai buvo dar viena besitesiancio skausmo akimirka. Kad ir kur bebutu mano sunelis, jis visada buvo ir liks mano atmintyje, bei dalele mano suduzusios sirdies. Dabar laukiam savo mazycio mirties rezultatu, tikiuosi, kad ras ir pasakys del ko visa tai nutiko.... Aciu, mielosios, kad isklauset...
