QUOTE("Milda" @ 2014 04 10, 16:16)
Pirmąkart viena išvažiavau į darbą labai anksti ryte, kol dar mažai mašinų. Na, įsitempusi nuvairavau, bet kai reikėjo grįžti... Irgi apėmė panika... Galvojau palikti mašiną kieme ir grįžti troliku... Nuėjau į mašiną, pasėdėjau, susikaupiau ir šiaip ne taip parvairavau...
Aš irgi galvoju, kad reikia ramiai, kai mažai mašinų, po miestą pavažinėt. Artėja atostogos, gal pavyks sumanymą įgyvendint
Aš iki šiol atvažiuoju į darbą vos ne valanda anksčiau... Kad išvengt mašinų išvažiuoju kuo anksčiau iš namų....
Irgi galvoju - ateis vasara, sumažės eismas, galėsiu tada jau gal ir pamiegot ilgiau, ir stresuosiu mažiau. Lengva panika apima kaskart, kai reikia grįžt iš darbo...
Pastebėjau, kad labai padidėja įtampa kai kažkas važiuoja iš užpakalio prie pat manęs - tada ir klaidų daugiau, ir skubėjimas atsiranda, pradedu kažkaip ypač nervingai vairuot... Vakar susipažinau su akląja zona - ačiū Dievui, kad laimingai - vos spėjau pasitraukt
Tai šiandien bijau rikiuotis ir laukiu prieš įvažiuodama į žiedą ar išsukdama kol visos mašinos pravažiuos
čia jau toj nervų temoj kliūtų man
Užtat prieky visada stengiuosi pasilikt atstumą, ir jei kas įlenda - tai pamirksi dėkodamas
nors per žiopla dar kad užleisčiau
taip gaunasi, kai lėčiau važiuoju...
O iki laisvumo prie vairo tai nežinau dar kiek praeis laiko... Tokiom bangom - būna dienų, kai ir geriau sekasi, o būna kad ir labai sunkiai, ir klaidų daugybės... Pastebiu, kad vyrai supratingiau ir atlaidžiau elgiasi, negu moterys.... Kartais pagalvoju, kad gal irgi tokias pat susitinku, kur per daug dar įsitempusios, kad kitus pastebėtų
Dar labai daug streso kelia duobės - ir išvengt nevisada pavyksta, ir prisistabdau tiek, kad iš paskos eilė didžiausia susidaro