Sveikutės, abstinentės ar beveik abstinentės
. Norėčiau ir aš įsitarpuoti į Jūsų gretas, nes nuo Naujų pažadėjau sau, kad nė lašo jokio alkoholio. O nusprendžiau taip todėl, kad apskritai niekad jis man nebuvo gardus (kalbu apie bet kokius svaigiuosius gėrimus). Gerdavau tik dėl/prie kompanijos. Ilgainiui supratau, kad tai - be galo apgaulingas skystimėlis. Kaip kažkuri minėjo, su vyru taip pat savaitgaliais, ypač nuo praeitos vasaros tas "paūmėjo", tai kokio aliuko, vyniuko ar sidriuko pagurkšnodavome, kartais ir brendžiuko su kola ar tai kokio kito kokteiliuko. Susizgribome, kad kone kiekvieną savaitgalį "švenčiame" be jokios progos, o ir kiekiai nemažėja
. Paklausiau savęs, kodėl geriu, jei man neskanu. Aišku, pradėjau galvoti ir vos ne teisinti tuos vakarus, atseit taip atsipalaiduoju po sunkios ir įtemptos darbo savaitės, kad tai - nieko blogo, juk kiti vos ne kasdien po taurę, dvi vyno ar stiklą stipresnio gėralo po darbo išlenkia, kad kaip ir romantika, glaudesnis bendravimas. Tada supratau, kad nieko gero... Be to, visai neseniai labai gerą laidą per kažkokį rusų kanalą žiūrėjau apie alkoholį, kuri privertė net labai susimąstyti. Ten kalbėjo žmonės, turintys problemų su alkoholiu, nepabijosiu to žodžio, - alkoholikai. Visi beveik sutartinai kalbėjo, kad jų liga būtent ir prasidėjo nuo tokių nekaltų pagurkšnojimų po darbo, prie vakarienės, savaitgaliais ir pan.
Žodžiu, nusprendžiau visiškai atsisakyti tų "velnio lašų" ir gyventi pilnavertį blaivų gyvenimą, kol dar ne vėlu
.