Jau svetimo zmogaus su tokia liga uz tukstancius neeiciau ziureti, paskui uz jokius pinigus nervu sugadintu nenusipirksi atstatymui... Kiek kantrybes reikia, galop sudinai jauciuosi ne todel, kad slaugau, bet todel, kad lyg buciau viena. Gerai, nenori tu padet kazka(cia as apie savo broli kalbu) - na tai padek kazkaip kitaip, kad ir finansines pagalbos kada reikejo(dabar tai aciu Dievui susideliojau finansus), niekur nieko... Tik zino savo dali mamos buto... Va sitas mane isveda is pusiausvyros is visu dar likusiu mano tolimuju nervu resursu. Geras jis, ateina per didelias sventes, pasveikina ir iki kitu svenciu... O man po to savaite sudas viduj verda.
Mano mamai artroze, labai skauda sanariai, issukioti. Bandziau vezioti i proceduras poliklinikoje(sildyt, elektroterapija, vonios), po savaites nusispjoviau i viska, burnojasi, prasivardziuoja, musasi. Tiesiog geda nuo zmoniu, jie juk nesupranta kame problemos, ziuri skersai, dar bobules guosti bando. Jau ta aplinkiniu zmoniu nuomone su patarimais visai nereikalingi. Ir taip linksma tokiose situacijose. O kada poliklinikos rubinej palta aprenginejau ir uzseginejau, priejo senukas, sako mano mamai:''gera kokia anukyte turit, padeda apsirengti...'' Tai mama i ji taip skersai pasiziurejo, o pas mane viskas vidui kunkuliuoja, nes pries tai buvau isvadinta (jau neberau kaip)... Po kiek laiko mama i mane svelniai graziai kreipiasi, vaikeliuku vadina ir klausia ko as nesneku su ja
.
