Tėvų karšinimas (10)

Vivaldi12, man nuo slapimo smarves kazkiek padeda actas, pries skalbiant pamirkau vandenyje su actu jos drabuzius, ir ipilu acto plaunant grindis. Bet kambarys vis tiek dvokia, greiciau ateitu vasara, gal bus paprasciau isvedint.

ačiū. Bandysiu viską dar kartą praplauti su actu. nes dabar nors langai atidari visą dieną - kvapas laikosi lygiai taip pat kaip tėvuko bloga nuotaika (mano vyriškis išvažiavo į ligoninę, bo kiek supratau tėvukas taip pašokdino sesutes, kad joms maža nepasirodė........)

Mielosios, Ace, labai padeda naikinant šlapimo kvapą. Bent jau mes tik su juo gynėmės. Sėkmės ir kantrybės jums. Kai netenki, vargas mažesniu atrodo, o širdį skauda, kad nekantri buvau kad to ar ano negalėjau išpildyti.......nors tai ir briedas visiškas būdavo.

Sunku pašalinti kvapus iš ligonio kambario, neperšlampamas čiužinio apvalkalas gelbsti mus, nors jei naktį prisišlapina į sauskelnes, tai kvapas baisus, labai smirda iš po nakties, dieną kažkaip ne taip, matyt, nuo vaistų. Jei daro ant tualetinės kėdės, tai išplovus galima įpilti pigiausio tualeto valiklio, net jei paskui pabūna šlapimas, taip neužsmirsta kaip be to skysčio.

I kibira as pilu skysti, naudojama auto tualetams. Kazkiek padeda, bet vistiek smirda.

Dingau valandai iš namų Bo būčiau vėl kažką bjauraus tėvukui pasakius .
Ketvirtadienį parsivežėm jį iš Urologinio skyriaus. įstatė kateterį. Dabar tėvuko pagrindinis gyvenimo tikslas - tamputy, maigyti katerį ir pūslę . ir dejuoti - va šlapumas nebėga......
Šiandien iš pat ryto malasi po butą su ramentais dejuodamas '' va, jį kaip šunį iš ligoninė paleido, kas ten per daktarai, kad nemato kaip jam blogai, va būtų Alytuje gulėjęs, tai tikrai jo iš ligoninės nebūtų išmetę...". Nu visiškas briedas.
Aš sakau jam "tėvuk, neskubėkit, bėgs tas šlapumas į kateterį, Jūs tik pagulėkit". o jis - kas dešimt minučių į tualetą ir bando šlapintis kaip tikras vyras..... . Privarva iš kateterio į puslę šiektiek šlapimo, ir vėl su ramentais tėvukas bėga į tualetą išleisti - taip sudarydamas vonioje šlapimo jūrą.....
Bandau šlapimo kvapą naikinti su actu, su ace. Bet dabar man pradeda atrodyti, kad jau visas butas atsiduoda neaiškiu kvapu ......

Uzuojauta, Vivaldi...
Dar daug kanttybes reiks su jais

Labai ačiū. Labai džiaugiuosi, kad yra tokia tema. tiesiog aplinkiniams nelabai norisi kalbėti. Nes gali papraščiausiai nesuprasti. Tiesiog kas su tuo nėra susiduręs, labai lengvai ima teisti, arba dalintis patarimais kaip"atiduokit į senelių namus" ir t.t. O čia bent galiu išsilieti ir kažko lengvaiu pasidaro

As Jums taip pat sioje temoje siuliau senuka atiduoti i seeliu namus(gal slaugos namus? )... Na baisi ta senatve, kai kam sirdis atsisako, kai kam inkstai, kai kam kojos, kai kam protelis... As taip pat sioje temoje verkslenau, bet verkslenau galbut daugiau del savo brolio, kad tas ''turta per puse''(iskarto paaiskinu, kad jei jokio turto nebutu, savo mama vistiek priziureciau), visos problemos spresti ir gvildenti man vienai(nes jis juk dirba , pas ji seima vaikai, (o pas mane taip pat seima su vaiku ir jei galeciau dirbti , tiksliau iseiti dienai i darba - tikrai nuo darbo nenamuose nesispjaudyciau))... As priizuriu savo mama, kuriai demencija ir Alzeimeris , o jis nieko nepadeda. Na po keliu metu susidariau isvadas, kad kryzeli Dievulis dave ir tempti viska reiks vienai, kaip viska sutvarkysiu - taip ir bus.
Bet siaip auginu sunu, dukters neturiu, jam jau dabar pasakiau - neduok Die man kazkas su galvele - atiduok i seneliu namus, tikrai nenoriu marciai buti nasta ir kad paskui del manes taip guostusi... Atsiprasau, jei uzgavo marcias mano zodziai, bet jau rasiau, kad savi marskiniai arciau kuno, labai nesinoretu Jusu ar tai tevuko ar tai bobules vietoje pasijausti. Gyvenimiska tiesa, kuria reikia pripazinti. Geriau nebus, kiekviena diena su tom galvelem bus bliogiau, tikrai ligos nei viena negalim sau senatvej pasirinkti, yra tiesiog pasirinkimas: kesti ar atiduoti i tam tikra istaiga.

O kas liecia kvapu naikinimo, padedaaromatiniai aliejai(eukaliptu, rozmarinu ir kitu astriu, kuriu yra prekybcentriuose pirciu skyrelyje). Keliolika lasu i salta vandeni, plaunant grindis, galima ir patalyne karts nuo karto papurksti.

Ačiū už patarimus. Viską bandau.
Ko gero kiekviena situacija reikalauja atskiro sprendimo. Kai slaugiau savo senelį, kuris buvo labai sunkus ligonis, tačiau turėjo šviesų protą, niekada nekilo mums mintis išvežti jį į slaugos namus. Tiesa pasakius, niekada ir vieni nebuvome. Visada šalia senelio buvo žmonių, pasiruošusių mums padėti. Nes senelio geri darbai jaunystėje tarsi bumerangu grįžo atgal. Ir jo maldos...
Na o mano vyriškio tėvukas visai kitoks. Ir čia man labai sunku jį tokį priimti. Jo bambėjimą, nepasitenkinimą, pyktį, neadekvačias reakcijas ir. t.t. Kartais kai tyliu ( o tai dažniausiai ir būna), jaučiuosi lyg toleruočiau blogį . Jis visą gyvenimą buvo toks, o dabar senatvėje tie bruožai dar labiau išryškėjo. Perišinėju žaizdas ir bamba žmogus - tai per daug tepalo, tai per mažai, tai binto per daug, tai binto per mažai...Meluoja kiekviename žingsnyje, kaltina kitus. Tik pajaučia, kad prisidirbo iškart "miršta" tris kartus per dieną .
Tiesiog man reikia išmokti jį priimti tokį koks jis yra

Aš savo vaikams pasakiau tą patį. Tikrai nenoriu, kad jie gadintų savo gyvenimą, tada kai man nebus jokios galimybės padėti.
Gal klystu, bet man atrodo, kad mes gyvename nevykusiu laikotarpiu, kai vyksta perėjimas iš būsenos "tik ne senelių namai" į "profesionali slauga".
Dar nesenai senelių prieglauda buvo vos ne keiksmažodis, vieta numirti tiems, kas neturi artimųjų. Vaikai ten atidavę tėvus buvo pasmerkti visų paniekai. Ir situacija buvo kita, tada penkiasdešimtmetės jau būdavo pensijoje, nekildavo mintis joms važinėti po pasaulį, vaikščioti į koncertus, sukdavosi namie tarp puodų - daržų ir tuo pačiu užmesdavo akį į karšinamą senuką.
Deja, dabar situacija ne ta. Dauguma tebedirba, gyveną aktyvų gyvenimą ir nesiruošia namie tupėt. Pasiskaičiau apie šiuolaikinius senelių namus ir pasirodė, kad visai jie man tiktų, va tik kaina didoka. Renginiai, "kolegės" pasikalbėjimui, slaugės.
Skaitau http://www.alzheimeris.lt/2_05a.html ir variantas "Kelias atgal" žodis žodin aprašo mūsų močiutės situaciją. Ji paniškai bijo vienatvės, reikia žmogaus prie kurio galėtų "prilipt" ir sekiot visą dieną. Jai tas pats ar būna su sūnum, ar su manim, ar su slaugėmis. Viena slaugė jau pabėgo, dabar vaikšto kitai į sijoną įsikabinus. Darbe aš pailsiu, o savaitgalis - . Bet sprendimą dėl jos priežiūros priimu ne aš.
Bobulė pamaitinta, apskalbta, išprausta, man tai nesunku, reikia ir darau. Bet tas psichologinis teroras, kai stebimas kiekvienas krustelėjimas, žingsnis, kai nebelieka privačios erdvės.... Savo kambary ji nebūna, tik ten kur mes, tik šalia mūsų ar slaugės. Jaunoji slaugė sakė: "nesuprantu, aš pas jus nieko nedarau tik sėdžiu su močiute, o taip pavargstu".
Gerai, kad nors čia galima pasiguost, kaip sako Vivaldi12, nes su tokiais ligoniais nesusidūrę žmonės-tikrai nesupras