Tėvų karšinimas (10)

Sveiki,
ieškojau informacijos apie vaistus Buronil 25 mg., aptikau jūsų forumą. Paskaičius supratau, kad aš ne viena turiu problenų su mama . Negalvojau ,kad tiek daug žmonių neranda išeities ,kaip tvarkytis su ligoniais . Mano patirtis veda į tai ,kad ligonis teisus ,o šalia esantys žmonės, bandantys jam padėti, neturi beveik jokiu teisių , dar aplinkinių kaltinami , ir t.t. Mama serga senatvės demensija , Parkinsono liga, klubų sanariai visai susidėvėję ,būtina operacija ir dar šlapimo nelaikymas ,agresyvi, pikta .... Esmė ta ,kad nesigydo ,sako ,kad ji sveika, o yra brolis ir jo žmona kurie jai pritaria ,kad jai gydytis nereikia, tegul egzistuoja taip. Negaliu to toleruot ir padaryti nieko negaliu, manes nepripažysta ,sako ne dukra.

Sveika prisijungus i musu buri. Pasiguodus bendraminciams pasidaro lengviau. Kiti, to nepatyre, nesupras ir netgi kaltins, kad esi negailestinga, nemylinti.
Musiskei Buronil kol kas pagrindinis ir vienintelis vaistas. Pakanka 1 tab. ryte. Bandem nemazai kitu vaistu, tai uzuot apramine ja, dar labiau duodavosi ir stresuodavo.
Sekmes ir istvermes sunkiam kelh

Sveika

Yra labai daug šeimų, kurios turi tokius ligonius. Mes ne iškimtis, čia ir guodžiamės, ir džiaugiamės ir pačios iš savęs juokiamės

Visad lengviausia nuo skaudamos galvos ant sveikos užmesti rūpesčius ir pasiplovus "dalinti patarimus", turime savo aplinkinių tarpuose ir mes visi čia esantys. Mano galva mažiau klausykite kas ką sako,o žiūrėkite kas geriausia Jūsų mamai ir Jums, nes nuo to ar suteiksite medikamentinę pagalbą priklauso Jūsų ir jūsų šeimos gerbuvis ir ramybė,o svarbiauisa mamos sveikata
mano anyta dabar ir gauna Buronilį .Po paskutinių jos bajerių tais sakyčiau tai yra gėris, nes tiek ji apsiraminusi,tiek mano šeima ilsisi po jos "žygių"

Dėkoju visoms parašiusioms. Informacija ir patarimai labai reikalingi ,nes problemų daug ,o sprendimo būdų nežinau. Gydytojas išrašė mamai vaistus po 1 tabl. 2 kart. per dieną, o brolio šeimyną teigia ,kad tai "arkliškos" dozės ir nuo jų jai blogai ,o ne liga kalta. Bet smegenys tai nyksta ,laikas eina ,o koks jos gyvenimas , kaip vaiduoklis , ir dar labai piktas. O galėtų nors kiek lengviau pragyventi . Nesuprantu kas jų galvose... Į gydimo įstaigą be jos sutikimo negaliu paguldyti, soc. paslaugų negauna, nes nepasirašo prašymo , nors iš gygytojų išvadas turiu kad reikalinga pagalba. Toks ratas užsisukes ,

O jei pasiūlyti broliukui mamą paslaugyti ir per gydytojus pavežioti?

Sveikos merginos, turiu ir aš tokią bėdą, kaip tvarkotės su psichologine puse, kas padeda nepalūžti?

aš blogai.....
Visą gyvenimą galvojau, kad esu draugiška, užjaučianti, lengvai bendraujanti. Su niekuo ilgam nesusipykdavau. Deja ...
Dabar tik pamačius ją, iš pykčio susigniaužia kumščiai, pradedu drebėt. Turiu sukaupt visą valią, kad nepastumčiau ar neaprėkčiau. Tai burbu panosėje, gerai, kad ji neprigirdi.
Po darbo iki paskutinės minutės maluosi po miestą, kad tik nevažiuot namo. Grįžtu, kai reik slaugę išleist. O namie stengiuosi kaip nors nuo jos persekiojimo pasislėpt.
Močiutė pas mane tikrai prižiūrėta, pamaitinta, apskalbta. Bet meilės jokios jai skirt negaliu, neišeina nors tu ką. Pagalvoju, kad mamas gal lengviau prižiūrėt, nei anytas. Vis tik kažkoks kraujo ryšys, prisiminimai yra.
Didžiausia mano svajonė dabar, sulaukti laiko, kai ją išvešim dukrai. Bet ta burba, kad neims. Jei neims, bus man prastai
Laimė, kad MB daug padeda, kai gali. Fiziškai prižiūrėt nėra labai sunku, bet psichologiškai tragedija.
Skaičiau, kad ilgai prižiūrinčios tokius ligonius arba pačios nuprotėja, arba prasigeria. Nežavi nei viena perspektyva

Labas, tai va taip dabar ir atsitiko ,kadangi aš bloga- gydau ,o jis " dievas " ,nes jai pritaria neprieštarauja , mama bendrauja tik su juo, o jam vienodai , nes jis jos nevežios pas jokius gydytojas ,nes jo manymu ,vaistai žudo ,o jos nereikia nervinti ir bus gerai. Nuvežė ir paliko vieną jos namuose 20 km. nuo mūsų ,telefoną pakeitė , spyną namo pakeitė ,Čia ir sunkiausia jeigu nebutų "užtarėjo" tada ir mama klausytų , gydytojas sakė ,kad čia panašiai kaip su mažu vaiku ,kaprizai ir pan. Dabar vasara dar pečiaus nereikia kurenti ,o žiemą arba sudegs arba sušals. Aš galvojus visokius variantus , net ir teisinius su teismais , kad kenkia žmogaus, sveikatai negydo .Pasakiau jam ,tada pagrasino prokuratūra ,kad aš daktarus papirkinėju ,ir receptus už pinigus gaunu. Graudu.

Atsakomasis veiksmas: lai kreipkias į prokuratūrą, o tada pats gaus bylą už sergančiojo žmogaus nepriežiūrą
Spakainiai ramiai pati pasiūlykit kreiptis, pamatysit kokia reakcija bus( iš pradžių išsigąs ,o paskui sakys ,kad ir tuos papirkote ) Jei mama ištiesų rūpi, parodikite tvirtą valiąir žiūrėkite ją. Susitvarkytkite soc.poreikius ir 4 mėn. į slaugos ligoninę patalpinkite.Pas gydytjus važiuojant ir broliuką pasiimkite , atšoks fantazija anam kaip mat, vėliau tik burbės

Sveikos, gerbiamosios.
Prisijungsiu ir aš į jūsų gretas, nors tas rūpestėlis ir nėra visiškai tiesiogiai mano, bet vis tiek širdį skauda. Prieš kelias savaites perkraustėme vyro močiutę pas anytą, nes viskas - nebegali gyventi pati viena.. Alzhaimeris jau ir anksčiau akivaizdu buvo, kad teks tokio sprendimo imtis ir va, pagaliau atėjo tas laikas, kai kitos išeities nebėra.

Nors ir ne pas mus vyro močiutė gyvena, bet kaip anytos gaila, tai ne tas žodis ta irgi nebejauna ir ne stebuklingos sveikatos bei nervų, ir šiaip gyvenimas neglostė, o dabar jos mamai visos tos labiausiai gniuždančios ligos savybės pasireiškia - buvusio žmogaus vos trupiniai belikę, sekioja paskui burbuliuodama, gamtinių reikalų pati atlikti nebemoka, o sauskelnes plėšia nuosavęs, rausiasi šiukšliadėžėje ištisai, o pabandai ką nors pasakyti - iš karto pradeda rėkti, kad niekam ji čia nebereikalinga ir iš vis "pasmaukit mane, kad jau tokia aš bloga". Ir naktimis nemiega, slankioja po namus ir neduoda anytai miegoti, vis žadina. žodžiu, liūdna baisiai, anyta jau po biškį pati pradeda grimzti į depresiją, kartais kalbant telefonu girdisi, kad jau vos ne verkia. Savaitės gale turi ateiti psichiatras, nes pradėjom visus reikalus dėl spec. poreikių (o gal ir neveiksnumo), tai net nežinia, kuo čia baigsis, nes močiutė vos išgirdus ką apie gydytojus ir, neduodie, slaugą, pradeda šėlti. Dukra jai ne autoritetas, neklauso ji jos, ir apkeikia, ir aprėkia.. tik savo anūko (mano vyro) ir manęs kažkiek dar paiso..

ir kaip bebūtų liūdna, jau dabar pradedam visi galvoti kažkokių išeičių - baisiai gaila anytos, kad ji beslaugydama savo mamą, galutinai susiės ir sveikatą, ir nervus, dar ims ir pati paskui kokioj ligoninėj atsidurs, o ar jos mamai su tokia būsena nuo to geriau pasidarys..? ne, deja ne.. čia ne kūdikis, kuris anksčiau ar vėliau užauga ir tampa savarankiškas, čia atvirkštinis procesas

Žodžiu, liūdesėlis. Nors jau seniau paskaitydavau jūsų temą žinodama, kad ateis toks laikas, kai ir mano šeimai taps aktuali čia pateikiama informacija, bet vis tiek - tam beviltiškumo jausmui nepasiruoši iš anksto..

Patarimas iš savos patirties. Be galo dėkinga gydytojai kuri to pamokė. BŪTINAI PASIDARYKIT ĮGALIOJIMĄ kol tai dar įmanoma. su neveiksnumu daug reikalų. Teismas nustato globą, bet oi. oi. Kai turi įgaliojimą ramiai viską tvarkai nuo pašto iki juridinių dalykų.

Tai darysim, darysim būtinai, nes yra ir močiutės butas, kuris dabar nejudinamas stovi tuščias ir kurį reiks kuopt bei galvot, ką su juo daryti, ar nuomoti, ar parduoti, nes tai pačiai močiutės priežiūrai bet kokiu atveju finansų reikės... ir šiaip visi tie reikalai su bankų kortelės galiojimu ir pan.

Tik va klausimas, kuo baigsis tas psichiatro vizitas. Anyta panikuoja (ji mėgėja papanikuoti), kad nieko jai ten nepripažins, savo vardą pavardę prisimena, anūko / dukros vardus dažniausiai irgi prisimena, kartais nesuvokia, kad nebe savo bute sėdi, kartais ir suvokia, kad biškį vaizdas pro langą pasikeitė.. aš raminu, sakau, kad nu neturėtų būti vien pagal žmogaus atsakymus sprendžiama apie jo būklę, yra ir kiti dalykai, kaip orientavimasis erdvėje, nuotaikų kaitos, higienos įgūdžių praradimas ir visa kita.. bet iš tikro tai ir pati nelabai žinau, kaip ten viskas vyksta