Tėvų karšinimas (10)

Mano jausmai mociutei kito. Buvo pagarba, veliau uzuojauta, gailestis. Dr veliau abejingumas, kuris pamazu peraugo i pykti. Dabar vien pamacius ja pradeda drebet rankos ir turiu valdytis is paskutiniuju.
Gal jei sirgtu kuo, skaudetu ka, galeciau uzjaust. Dabar tik stypso vidury namo, sekioja ir siurbia energija kaip kokia erke. Iseinu i kiema - seka per langus,ttvarkausi namie - stebi akis isvertus. Uzdariau jos kambary - rekia ir duris lauzia.
Kaimynes mama dar senesne ir ligu daug. Bet jos gali susest, pakalbet. O cia ir dar vaidina meistriskai. Nesuprasi kada tikrai nesugeba, kada tokiais triukais bando sau demesio susilaukt.Ir dar niekaip nepritaikau kokiu migdomuju. Ka gydytojas israso, veikia priesingai, dar labiau duodasi tik pradeda griuvinet tarsi girta ir nesiorientuoja. Tinka tik Buronil. Bandziau stilnox, clonezapan, truxal, visai netiko. Dar tiapridal is bedos. Gydytojas israsytu. bet kaip zinot kas tiks.

Garmina, tavo bobulencijus lakstantis, as kazkaip pagalvojau, kad ji gulinti, slaugoma.
Tada valdiskos vaiksto

Mano mamulė labai gera kantri ligonė. Ją kamavo nemiga, tai nuvežėm pas neurologę. Ji ir miego gera specialistė. Ta neurologė sakė, kad clonazepamas ir lorafenas visai netinka, jų net negalima duoti, nes jie atpalaiduoja raumenis. Prirašė antidepresantų ir labai pataikė. Pasirodo, mano nesišypsanti ir kantri močiutėlė viduje labai kamavosi dėl savo padėties.
Manau, kad Garminos ligonę reikėtų parodyti geram psichiatrui -gal jis profesionaliau parinktų vaistus.
Vaistų ar kokio psichologo reikia ir tau, Garmina. Tai rašau todėl, kad kol slaugiau anytą panašią į tavo močiutę, įsivariau tokią depresiją, kad trečius metus valgau vaistus. Mano depresija pasireiškė pykinimu ir vėmimais, atrodo iš pradžių kaip virškinimo negalivimai, bet deja tai pasekmė to ilgo slaugymo ir jausmų tokių kaip pas tave.
Beje dėl savo močiutės džiaugiuosi konsultacijos rezultatu ir visai negaila tų 149 litų už konsultaciją. Vis geriau negu leisti pinigus netinkamamiems vaistams.

valdiskos buna tik po kelias valandas, o jai reikia PASTOVIAI but prie kazko prilipus. Kol ryte rasiau, palikau pusvalandziui uzdaryta viena. Tai su pampersu, per apsaugine paklode sugebejo apmyzt ciuzini. Na aukstasis pilotazas. Vel is naujo skalbiu. Viskas dvokia. Boba laksto, salia tualetas, bet nakti sika tik i kibiriuka, nepataiko ir po kambari istepena. Visa laime kad po keleto menesiu ja turi pasiimti dukra, taip taremes. Nors ta parase, kad neims, nes neturi "salyygu". Pati nedirba.
Einu paesiu gal apsiraminsiu. Vyras komandiruotej. Kai abu namie lengviau
Aciu dievui pailsiu darbo dienomis, tada slauges su ja buna. Samdom 2 ne is prabangos, bet kad galetu keistis, nes pilnaidarbo dienai neistveria, nesutinka dirbt. Viena jau pabego.

Aš irgi dažnai sakau, kad jau man pačiai reabilitacijos reik. Kartais tikrai matau suglebusią, sunkiai ant puodo nukeliu, atrodo, reiktų gailėtis ir užjausti, o man priešingai, toks pyktis sukyla, bet ką darysi, susiimu ir popinu, šnekinu. Ir nemoku pasakyti, kas tą pyktį sukelia, tikrai ne suglebimas, jėgų ar proto nebuvimas tuo metu, o charakteris (Kaip sakydavo mano draugė apie saviškę: taip tai durnių įjungusi, bet save labai gerai pažįsta ir moka savim pasirūpinti. Amžinatilsį senutė, man juokinga būdavo, nuvažiuoju, o jinai laksto sušilusi apie bobulytę. Paskutiniu metu, kai nepavaikščiojo, tik sugalvodavo anūkę pasišaukti, tai su lazda į grindis į grindis, draugė pakyla ir tekina pas ją.) Kiek įtampos būdavo, kol dar buvo stipresnė, po pirmo, antro insulto, namie nenusėdi, pas draugą veržias, neleidžiu-pyksta, verkia, zirzia paskui vaikščiodama. Sudedu vaistus atskirai rytui, atskirai vakarui, atskirai nuo galvos, nuo dantų ar kitokius, surašau raudonu rašalu, kad atskirtų kur kokie Kai grįždavo po kelių dienų, matau, kad tai vieni, tai kiti vaistai neišgerti, negana to, dar abudu kartais gramą padarydavo Aš namie vos ne kalorijas skaičiuoju, kad tik ko riebiau neužvalgytų, o ten laisva valia, gyvena kaip nori. Ir nepapasakosi, arba meluoja, arba nesiklauso. Sakydavau: atsigulsi į ligoninę, nevažiuosiu aš pas tave, žinokis. "Ir nevažiuok". Kalba baigta. Jei taip kitai, sakyčiau, ko čia nervuojies, ko lakstai, saugai, jei pati nesisaugoja??? Bet pačiai taip neišeina nors tu ką. Nu išsiliejau kelių metų senumo nuoskaudas, geriau jau negalvoti ir neprisiminti, kažkaip sukilo nuosėdos Galvoju kartais, gal aš čia baisaus nesugyvenamo charakterio, gal esu sužvėrėjusi, nu bet kažkada buvo kitas panašus ligoniukas su insultais, tai nieko panašaus nejausdavau, sėdėdavau žiūrėdavau, jokio kartėlio, ir vaikai ligoniuko lovą buvo aplipę, nenuvarydavau šalin. Pas mamą dabar nesilanko nei anūkai, nieks nenori, nieks nepasiilgsta.

Kaip man dabar šie jausmai pažystami . Ko gero dabar išgyvenu pykčio etapą (kovoju su juo, todėl aplinkiniai nei pats tėvukas to nejaučia, bet viduje......). Buvo mūsų tėvukas dvi savaites pas save kaime, tai atrodė, kad gyvenimas gražesnis. šiandien jis atvažiuoja vėl pas mus - o man panikos ir neapykantos jam priepuoliai. Nesijaučiu saugi namuose su juo (ir dėl jo paties agresyvumo, ir dėl jo nevalyvumo ir t.t.t). Juolab, kad šeštadienį turiu išskristi ir net kelias tas likusias dienas negalėsiu pabūti su vyriškiu dviese, visur malsis piktas ir viskuo nepatenkintas senukas . Bet kai pagalvoju, kad mano vyriškis su juo liks trims mėnesiams vieni, tai ir graudu pasidaro. Tai kepu kotletus, troškinu troškinius ir šaldau, kad bent pavalgytų . Laikykis Garmina, o tas pyktis kartais man atrodo toks žmogiškas.

Užtat turėsi puikias atostogas nuo jo, mėgaukis , aišku, tavo vyriškiui didžiulė užuojauta. Nors gal likę dviese jie suderins savo santykius vyriškai, nebus prieš ką ožius rodyti

o kokia cia jau uzuojauta, paziures savo teva, o ne uosvi ar anyta. Kazkaip moterims viska reik daryt, pampersus keist, vaikus ziuret, valgyt gamint, o vyrui tai jau sunku, neturiu mados vyru gailet

aš visus tokių ligonių prižiūrėtojus užjaučiu, neskirstydama į lytis
ot likimas, kai pagalvoji, jaunystėje vaikučių pampersai...vėliau babučių pampersai.

man tai vystiklai plaut reikejo, su pampersais jau didelis progresas.
tai kiek jis ten priziures, kol vivaldi 12 nebus

Tai kad, jie likę vieni tikrai nesuderins savo santykių spėju, kad konfliktai bus neišvengiami. Kol aš dar esu, tai jų konfliktus kažkaip sumažinu, be to dauguma darbų dėltėvuko prisiimdavau pati Va šis rytas - išvažiavo mano vyriškis su yėvuku pas hematologą į vilniš vieni du, nes aš negalėjau. Susipyko jiedu gan smarkiai dėl aprangos. Tėvukas atsisakė rengtis padėtus rūbus ir nusprendė važiuoti su tai srūbais su kriais vakar iš kaimo atvažiavo ( na o atrodo jie kaip bomžo). Va ir konfliktas - mano vyriškis rėkia, kad jis atrodo kaip bomžas, tėvukas šaukia - kad dar ne su tokiais rūbais žmonės eina pas gydytojus ir tie jo rūbai visai geri

Skaitau skaitau Lylia, ir is sono ziurint, lyg ne ji butu tavo mama, o tu jos.
Nors pas mane viskas labai panasiai buvo. Nervuodavausi, galvodavau kaip ten kas (kai viena gyveno), dezutes su popiereliais ir vaistais ir valandom surasytom , o tik nepakontroliuok budavo - negerti. Tos poliklinikos igrisusios buvo iki gyvo kaulo. Kol prisnekini ir aprengi ir nuvezi ... O ten dar sedi, iskart niekas nepakviecia, laviruoji, gudrauji, nes mamai juk nieko nereikia, ji sveika ir jai niekas neskauda ... Siandien rasau ir galvoju, is kur tiek stiprybes pas mane? Dar kol kas pati neisprotejau, nesusigeriau (nors kartais vyno viena nusiperku), tik kartais taip negera ant sirdies buna. Ypac kada baruosi ir rekiu. Nes neklauso issidirbineja, nors tu ka. Anksciau labai imdavau viska i sirdi, kiekviena uzgauliojima, neteisybe. Dabar jau demesio nekreipiu, padarau kaip robotas ka reikia ir uzsidarau savam pasauly. Taip viduj mama myliu, bet ji nebe tas zmogus. Pries du metus neurologe sake: jus turit suprasti viena dalyka dabar, kad jau nebera mamos, yra tik jos kunas .
Labai pavargau per paskutinius metus. Pavargau ne tik emociskai, bet ir fiziskai. Nes 1.5 metu patys su vyru remontavom mamos buta(kurio didesne nei puse dalis po tam tikru ivykiu yra mano brolio ). Remontavom ne todel, kad man reikia, o todel, kad mama ir vaikas miegotu ne vienam kambary, o turetu atskirus. Tai 1.5 metu kiekviena diena namuose atkariauji (na budavo ir neblogu dienu), skalbi, valgyt priruosi, vyras is darbo atvaziuoja, vaziuoji remontuotis. Dabar jau isikelem, visiems patogiau, mama turi grazu, sviesu ir jauku kambari, TV ijungiu, kartais ziuri, kartais sako, kad ''gal su antena kazkas ne taip'', nes nesupranta.
Ir savoj situacijoj dabar jau nezinau ar as viska dariau kaip reikejo. Kartais pagalvoju, kad tiek privargau, o mano broliui jokio nuovargio, kartais pagalvoju, ka ir jis galvoja. O galvoja turbut kaip man gerai dabar, gyvenu dideliam plote, naudojuosi mamos pensija... Ir va cia pas mane gaunasi viduj sumaistis, jau nezinau ar as aplamai teisingai viska dariau.