Tėvų karšinimas (10)

Manes jau nestebina, jau ne pirmas postas visiskai ne i tema, galbut atidepresatai veikia arba alkoholis .

Papildyta:
Jau senokai berasiau, kruva darbu ir rupesciu...
Merga, maziau apie babune lakstyk, save daugiau tausok ir butinai parasyk ka turesi .

Noriu į gėlynus, bet jau iš namų niekur, nes bambūzas visai nusiledo,tad jau čia pat ir šventės .
Būtinai pasigirsiu .Nors tai kažkam labai nepatinka, nes bus didelė konkurencija ir dabar jau miršta

Šiandien su saulėta diena iš galvos neišmetu ir šios dainos, nu neikaip nuo liežuvio galo nenulipa

http://www.youtube.c...h?v=hTBMRU3WOgg

Sveikos mamos,prisijungiu ir aš prie jūsų ,parsivežu ryt mamą po antro insulto.Pasidarė labai įnoringa,pikta,nelabai orientuojasi .Laukiu ir bijau ,gyvenu viena ,tai pagalbos nelabai sulauksiu.Yra tėtis, tačiau taip pat reikalaujantis dėmesio.Galvoju samdyti kokią moteriškę,tačiau su tokiais ligoniais nelabai kas nori būti.Ligoninėje buvo labai nerami,seselės net rišo prie lovos,nes naktį nemiegojo,ėjo namo.Manęs klausyti nenori,turi savo geležinę nuomonę.Neįsivaizduoju,kaip reikės suderinti darbus ir priežiūrą,Galbūt su laiku ir apsiprasiu,tačiau dabar ateitis atrodo bauginanti.Mamai jau 83 metai.Va išsiliejau ,geriau gal ir netapo,tačiau su jūsų patirtim tikiuosi kaip nors susitvarkyti

Laikykis, bus visko, nuo gailesčio jai iki pykčio ir ašarų. Pasiguosk čia, mes suprasi.m. O dėl slaugės, tai pradėk ieškoti, žmonems irgi valgyti norisi, o darbai nesimėto
Mes samdom 2. dirba pamainom, nes vienai per sunku, išsunkia ne fiziškai, bet psichologiškai

o tai jus neturit valdiskos? ar cia viena is ju valdiska o kita savaitgaline?
klausiu, nes man aktualu.

Gal paskui su laiku apsiramins, maniškei būdavo panašiai. Paskui grįždavo į savo protą. Nors kai toks amžius, tai gali ir neatsistatyti. Norėčiau padrąsinti, bet... suprantu ir užjaučiu, nes labai gerai žinoma situacija.Ar pavaikšto jūsiškė?

Kai buvau maza ir gyvenau pas mociute, maciau kaip mociute priziurejo savo mama, o veliau ir senelio mama Dabar ji priziuri seneli po insulto...Koks tai sunkus darbas, kiek daug jegu ir energijos atima Kiekviena karta pamacius seneli apima toks liudesys, kad zmogus paskutinius savo gyvenimo metus turi praleisti priristas prie lovos Gaila ir to sergancio ir to kuris priziuri...

taip yra
pavyzdziuj mano sunus man pasake: as su tavim nezaisiu, kaip tu su savo motina zaidi, ta prasme priziuri, as to net nesitikiu
Tikiu kad mane Dievulis greit pasiims

abi samdom darbo dienom, o savaitgaliais patys žiūrim. O kaip suprast valdiska ? Kiek zinau is socialinio tik trumpam ateina, o musu bobule viena nebuna nė kiek, tik prie ko nors prilipus. Siaip ji laksto, pati valgo, rengiasi ir visą dieną mus gano.

Sveikutės ,tai va parsivežiau mamą namo,na čia ji šiek tiek ramesnė.Pirmą naktį išmiegojo net nepajudėjus,štai ką reiškia namai.Mama vaikšto pati dar ir apsitarnauja ,nors supratimas jau ne toks(vieto joguro suvalgė grietinę ir t.t.)Kaip nors išgyvensim jeigu tik tokios problemos bus.Bėda didžiausia turbūt manyje,kad aš labai asmeniškai viską priimu.Atrodo supranti,kad tai liga ,bet tuo pačiu tai mama ,pats brangiausias žmogus.Visi man sako susitaikyk su tuo,tačiau aš dar to neišmokau.Sunku.Darbe galvoju kaip ji namuose laikosi,bijau net skambinti telefonu,kad tik neišgirsčiau ko nors negero.Skubu po darbo namo greičiau ,kad tik jai geriau būtų.Taip ir gyvenu ,stresas ir darbe ,ir po darbo .Žinau,kad laikas viską sustatys į savo vietas,tačiau dabar labai sunku

Man irgi sunku būdavo iš akių paleisti siaubingai bijodavau, kad pakils spaudimas, neišgers vaistų, vėl ligoninė ir tt., ir pan. Čia kol vaikščiodavo. Paskui bijodavau palikti, kad iškris iš lovos, kelsis ant puodo- nuvirs, na, tiesiog bijodavau vargo, ligoninių. Kai gavom funkcinę lovą pasidarė ramiau, jei užmiega, jei kur reikia išeiti valandai kitai (apie ilgesnį išvažiavimą net nesvajoju, nėra ko paprašyti, kad pažiūrėtų)- užkeliu šoną ir nebijau bent jau kad išvirs iš lovos. Na,randu permirkusiom sauskelnėm, randu piktą, kad laikau uždarytą, bet kažkaip jau taip smarkiai nebereaguoju. Po metų ant lovos kažkaip savaime pradedu susitaikyti, gal atsibodo, gal pavargau pati, matau, kad nelabai įvertina, kad protas iš vienos pusės silpsta, bet iš kitos pusės oi kaip save pažįsta ir kaip nori savim pasirūpinti Sykį klausiaus vieną paskaitą ir labai užstrigo mintis: mes galim kuo nors rūpintis tuo pačiu nepergyvendami.
Kad ir šiandien: matau, savijauta prasta, sakau, skauda? "Skauda". padaviau pusę tabletės. Neužilgus vėl klausiu: ar dar skauda? O jinai išpučia akis: ne. Nu negalėjo nuo tabletės nustoti taip greitai skaudėti. Nesusivaldau ir pakeliu balsą: tai kaip tai ne, jei ką tik sakei, kad skauda???? "Pirma labai skaudėjo, dabar jau ne"- matau, suka uodegą. Ir taip pastoviai, pati nežino, ar skauda, ar ne. Galima iškvaišti ir taip diena iš dienos. Arba skauda, arba nieks neateina, arba dar kažkas. Blogai. Bet būna tarpų, kai gerai. tada guli, sėdi patenkinta, nesuprasi, kas čia taip gerai
nežinau kaip slaugant savo žmogų galima nepergyventi, kas kita būtų anyta. Morališkai būtų daug lengviau.

Atrodo,kad aš būčiau parašiusi.Šiuo metu mane lydi:baimė,liūdesys ,pyktis.Nemėgstu tokios būsenos,visada su mama buvome geriausios draugės,jau iš anksčiau žinojau,kad ateis kažkada ta minutė,galvojau sėdėsim ,kalbėsime,bendrausime,gyvensim prisiminimais.Tačiau realybė visiškai kitokia.Reikia taikytis.