QUOTE(vivaldi12 @ 2014 03 27, 00:08)
Mano vyriškio ir tėvuko konfliktas tik ką baigėsi taip, kad net šypsenėliu nesinori dėti. Tėvukas nusprendė pats nusimauti kojines, priėjome su vyriškiu jam padėti (kojinės visgi brangios)... O tėvukas už lazdų ir kad mums pasiruošė trenkt.. Mano vyriškis jam už rankos, o tėvukas kita paėmė stiklinę, kad svies į mane. Vyriškis trinktelėjo tėvukui per veidą... Rezultatas - ant tėvuko rankos didelė mėlynė (dėl kraujo ligos pas tėvuką labai lengvai pasidaro hematomos). na ir prasidėjo žodžiai. Taigi, jau ne tik aš, bet ir jo sūnus esame prakeiti, blogi, kvies ryt policiją, išsitrauks pats tą kateterį, visam kaimui pasakys kokie mes blogi, kad jį skriaudžiame ir .t.t
Pasijutau žiauriai blogai. Ir gaila senuko, kuris yra niekam nereikalingas ir vyriškio gaila, kuris širdį atidavė tėvui.
Gal rytas bus lengvesnis.
Kiek galiu pasakyti iš savo pačios patirties, kad taupant savo nervus geriau leisti viską daryti jam pačiam, jei tik pajėgia. Gaila brangių kojinių- nupirkit pigias, kad ir sudraskys, nebus gaila. Pas mane buvo taip, kad niekaip pati neužsimaudavo kojinių, niekaip į automobilį kojos neįkeldavo. Susigalvoja, kad kažkur nuvežtume į svečius, tai aš turiu visada išlipti ir koją įkelti-iškelti. Jei vyras veždavo vienas, tai jis turėdavo aptarnauti. Kol sykį trūko jam kantrybė ir pasakė: tegu važiuoja, nuvešiu, bet kojų nekilnosiu. Ir ką? Išlipdavo ir įsėsdavo pati. Tas pats ir su kojinėm. Sykį po eilinių išsidirbinėjimų pasakiau, kad esi mandri, neklausai, nesiskaitai su manim, tai ir kojines pati apsiausi
Ir apsiaudavo, ir nusiaudavo, kol pamatydavo, kad vėl galima pačiai " nesusilenkti". Taip kad ta pagalba dažnai tikrai būna konfliktų priežastim.
Papildyta:
QUOTE(vivaldi12 @ 2014 03 27, 11:39)
Cambala, tik dabar Jums atrodo, kad negalėtumėte rupintys uošviais. Na Jūsų mama yra uošvė Jūsų vyrui. Ir kiek suprantu, šiuo sunkiu Jums periodu, vyras yra Jūsų atrama. Ir nejaugi atėjus laikui, Jūs tokios atramos nesuteiksite savo vyrui?
Man irgi atrodo, kad netupinėčiau apie savo anytą, kaip apie mamą. Nors mudvi niekada nesusipykom, bet labai ir nesibičiuliaujam, nors gyvena netoli, niekada neateina kad ir pas sūnų, jei kokie reikalai, tai mes nueinam. Bet taip ir geriausiai turbūt, kad tik nesikiša. Jei jau reiktų slaugyti, jei vyras norėtų pasiimti, tegu, lai gyvena, vietos užtektų, tačiau tikrai taip nesinervočiau, kad ir kaip būtų blogai. Be to, dar yra 2 jos dukros, tai nesijausčiau taip atsakinga. O ta atsakomybė kartais varo iš proto, sunku, kai nėra su kuo pasitarti, pasikalbėti, viską spręsti tenka vienai pačiai.
Dėl mamos esu tiek ir tiek prisižliumbusi, turbūt litrais. Ir ką, slaugau, prižiūriu ir prižiūrėsiu. Juk savo. Kaip buvo, taip jau buvo.