Tėvų karšinimas (10)

Vat ir mums keista Toks ispudis, kad ten tikrai geriau pasirupina, nei mes kad rupinomes Gal ten zino, kokius vaistus ir kiek jai duoti Bet tikrai nurimus, visus prisimena(namuose gyvendama praeiti labai gerai prisimindavo, o poros dienu ivykiu-ne, kartais nepazindavo net mano vaiku). 89 jai Seneliu namai valstybiniai, bet i juos patekti galima tik:
1. Jei senelis yra itrauktas i socialinius.
2. Jei senelis uzraso turta visa+atiduoda 80proc.pensijos.
3. Jei artimieji sutinka moketi tokia suma(kaip sakiau, 1500-1700 per menesi gaunasi).

deja mano mama mirė labai jauna, tėčio irgi nebeturiu. Atsiminimai apie juos išliko patys gražiausi, mylimi, protingi, išsilavinę žmonės, visiems reikalingi. Buvo didžiulė netektis visiems, kai jie mus paliko.

Parašiau ryte skubėdama ir, atleiskit, jeigu ta fraze kažką įžeidžiau asmeniškai. Bet rašydama galvojau apie mūsų šeimos narius, ne apie kažkurią iš jūsų.
Gal būtų vienaip, jei močiutei reiktų kokias žaizdas tvarstyti ar vaistus leisti. Deja, dabar jai reikia tik KAŽKO, kas su ja pastoviai būtų (geriausiai ant kelių pasisodinęs glostytų ). Ir visai nesvarbu ar tai jos dukra, sūnus ar pašalinis žmogus. Pasikeitė slaugė, galvojau, na dabar bus, kaip pripras. Nieko panašaus, slaugytė ją pakalbino - ir ji iškart laiminga, nei mūsų nebereikėjo. Grįžau vakare, stovi visa laiminga slaugei į sijoną įsikabinus.
Mūsų situacija tikrai nėra pati blogiausia, ir močiutė dažniausiai visai gera būna, tik retkarčiais užplaukia. Nepalyginti kaip anksčiau, skambinėdavo giminėms ir skųsdavosi viskuo iš eilės, iš namų bėgdavo, daiktus savo ištisai pakuodavo, slėpdavo, duris lauždavo, per langą bandė iššokt. Fu fu ... dabar aprimo. Kaip MB sako - "nevyk dievo į medį"

Siaip tai yra pagirtina, kada marti priziuri vyro tevus. As turbut negaleciau skirti savo nervu svetimam zmogui(na nebent pasirinkimas, kompromisas ar kazkokios salygos butu ). Taip, gal as esu savanaude, neisaukleta, bet man artimiausi zmones(tokie kaip tevai) yra nesulyginami dalykai su uosviais(kad ir kokie geri jie butu).
Uzjauciu del teveliu, bet mintyse ir galvojau, kad mamos senai neturite.

Deja, kai renkiesi vyrą kaip kraitį gauni ir jo šeimą . Ir čia jau gryna loterija.
Matau daug atvejų, kai marčios ir žentai rūpinasi savo uošviais. Kartais uošviai būna artimesni nei tėvai. tai priklauso nuo tarpusavio ryšio.
mano atveju - nu nemėgstu aš savo vyriškio tėvuko. Ką ten nemėgstu - dabar galiu pasakyt, kad jo nepernešu . Bet jis svarbus mano vyriškiui, ir aš iš pagarbos jam rūpinuosi tuo senuku .
Baisu, bet kartais pagalvoju, kad viskas kuo greičiau baigtusi. Taip galvoju, o senuką tampau per daktarus, kad tik ilgiau gyventų. Gyvenimo paradoksas.
Žinoma, kad lengviau slaugyti savo tėvus. Savas kraujas yra savas. Bet kartais gyvenimas neduoda pasirinkimo .
O dar kai pagalvoju, kad pati tėvuką ir parsigabenau (kad galėčiau Kaune per specialistus pervesti).... tai iš vis nieko nesurantu. Tad ir šeimoje pas tokia situacija
1. Tėvukas psichuoja
2. Vyriškis džiaugiasi, kad tėvas arti jo ir mažiau rūpintis reikia (nebreikvažinėti į kaimą), bet taip pat prdėjo su tėvuku žiauriai pyktis dėl jo psichavimų.
3. aš kaip kokia furija (taip jaučiuosi) taikau juos abu, viską užglaistau, šypsausi, o viduje tiek pykčio, kad atrodo trenkčiau čia jiems abiems

Mano vyriškio ir tėvuko konfliktas tik ką baigėsi taip, kad net šypsenėliu nesinori dėti. Tėvukas nusprendė pats nusimauti kojines, priėjome su vyriškiu jam padėti (kojinės visgi brangios)... O tėvukas už lazdų ir kad mums pasiruošė trenkt.. Mano vyriškis jam už rankos, o tėvukas kita paėmė stiklinę, kad svies į mane. Vyriškis trinktelėjo tėvukui per veidą... Rezultatas - ant tėvuko rankos didelė mėlynė (dėl kraujo ligos pas tėvuką labai lengvai pasidaro hematomos). na ir prasidėjo žodžiai. Taigi, jau ne tik aš, bet ir jo sūnus esame prakeiti, blogi, kvies ryt policiją, išsitrauks pats tą kateterį, visam kaimui pasakys kokie mes blogi, kad jį skriaudžiame ir .t.t
Pasijutau žiauriai blogai. Ir gaila senuko, kuris yra niekam nereikalingas ir vyriškio gaila, kuris širdį atidavė tėvui.
Gal rytas bus lengvesnis.

Tai tik brestantys pumpureliai, paskui bus su diena dar blogiau... Na nekaltas tas senukas, kad vietoj smegenu strukturos randasi skystis. Liga tokia(tik neminekit jo budo, nes jis ne prie ko). Ir nereikia kalbeti apie kazkokias gyvenimo budo klaidas ar tiesiog netinkama gyvenima. Mano mama buvo naslaite, augo
vaiku namuose nuo 12 -ikos metu(nors buvo is mamos puses 5-ios tetos, o tevo puses seneliai gyveno Suomijoj), gyvenime kazko pasieke tik per savo buda ir uzsibrezta tiksala. Gyvenime buvo pirmaujanti, issilavinusi, mandagi, bendraujanti ir gerasirde, visada priklausydavo kazkokoim tai organizacijom. O dabar nieko gero . As esu kartais sifelitike, vagile, zmogzude ir dar kazi kas(na vaiku namu vedeja, jos pussesere, sesuo, kurios niekada neturejo, ligonines, kurioje kasrtais''randasi'' darbuotoja). Jau kad ja is musu namu niekur neisleidziu - girdziu gal kas dvi sav., vnz proto nebera, kartais atsiranda, va tada sugebu(dar) pasakyti svelnu zodi... O siaip NIEKADA, jei tai nebutu mano Mama, nesiimciau ziureti tokio ligonio.
Tai yra jusu gyvenimas ir pasirinkimas, stiprybes ir kantrybes net nelinkiu, nes nervina tokie palinkejimai, spresti Jums paciai . Jei nebeisnesi psichologiskai, tikrai verta pagalvoti apie prieglauda... Juk nesitaikstysi su vyru pastoviai ir nebusi furija(tai galu gale nusibos paciai).
Jei Jusu senukas dar nemazai laiko trauks, ir ji priziuresi - tada suprasi kodel taip sneku. Taip, as TIKRAI priziuresiu savo mama, nes ji - mano Mama, vardan jos as gyvenu siame pasaulyje, bet kitam zmoguias savo sveikatos ir nervu neskirciau, nes kartais norisi begti tolyn ir neatsigrezti.
Jei Jusu senukas nepatrauks ilgai - tu net nesuprasi apie ka as kalbu.
Gal nelabai graziai cia isdesciau, bet jau toks gyvenimo veidas. O kokios mes pacios busim senatvej - vienas Dievas turbut tezino. As dabar pasikvepinusi, pasidaziusi, ilgaplauke su tamsiom garbanom moteris, galbut senatveje busiu prasmirdsusi, nukramsnotais nagais ir zilais pasisiaususiais plaukais nukvakusi sena anyta, kuria duok Die sugebetu mano sunus atiduoti i seneliu namus ir vargo nematytu...

bandykit raminančius įvairius, kol rasit jam tinkamus.
Mūsų bobulė irgi psichuodavo, teko kartą net greitąją kviest,m kad sutramdytų. Turiu visada po ranka leidžiamo Tiapridal, jei nebesusitvarkau geruoju, tai suleidžiu ir ramu.
Raminančių išbandėm daug, nuo kai kurių migdomųjų dar labiau nervuodavosi, nuo kai kurių - lakstė ir griuvinėjo apsvaigusi, dabar atsirinkom Buronil - ir ramu. Jai pakanka 1 tabletės dienai.
Jie ne vaikučiai - nei skrandžio, nei kažko dar nebespės vaistais sugadinti, o slopinti kartais reik.
Tiesa, anksčiau vaistus spjaudydavo, vaidindavo kaip ryja, o užkišdavo už žando ir paskum slėpdavo tarp gėlių. Dabar žino, kad geria "vitaminus širdžiai stiprinti" ir ok

Skrandzio Tiapridial ir Buronil tikrai negadina, bet pas ka yra problemos su sirdimi ir kraujotaka reikia labai atsargiai elgtis. Taip jie gerai ramina(ypac leidziamas Tiapridial), O Buronilio ilgesnis vartojimas ir yra pagrindinis demencijos vaistas, bet nuo ju gali istikti staigus sirdies smugis, krenta kraujospudis ir kresuliai atsiranda.

"Minčių susipainiojimo, nerimo, įtampos ir neramumo gydymas senyvo amžiaus žmonėms
Pradedama nuo 25 mg tris kartus per parą (75 mg per dieną). Po to skiriama dozė, kuri būtų koreguojama nuo 25 mg iki 400 mg per parą, geriausiam gydymo rezultatui gauti. Naktiniam neramumui gydyti galima vartoti nuo 50 mg iki 100 mg prieš miegą."
mes duodam 1 kart 25 mg per parą ir pakanka

Jo, merginos, kaip matau viskas ta pačia vaga - niekur nuo fakto nepabėgsi, gali tik kaip nori bandyti į šį reikalą žiūrėti - keisti požiūrį kaip sakoma

Va skaičiau straipsnį, tai pasidalinsiu
http://www.lrytas.lt...tm#.UzPQImfNvcs
O jei mūsų visiems artimiesiems tokia oficiali, viešai prieinama galimybė: SPA salonas tiesiog Vienvietis su muzika, asmeniškai maitina, asmeniškai perrengai, masažuoja, gydo ir t. t. Guli mūsų senoliai su šypsenomis veiduose, švarūs kaip agurkai, prižiūrėti, vėdinamos kvepiančios rožių aliejais patalpos. Lankytume su gėlėmis, šypsenomis, visi giminės susitinka, vieni kitiems draugai, broliai sesės, apsikabina, "palaiko" vieni kitus...

Gal pas Jusu mociute sirdis sveika.
Zinau as siuos vaistus jau du metus. Buna, kad be ju neikaip, tai tada is dvieju blogybiu renkuosi mazesne. Tiapridali suleidziu, jei nemiega dvi-tris paras, bet tada sirdies permusimai ir uzspaudimas po valandos . O nuo Buronilio (tos vienos tabletes, suduodamos per 4 kartus dienoje) spaudimas nukrenta atsikelus ant tiek, kad reikia greitaja kviesti.
Jau beveik keturi metai, kai mama isbandzius turbut visus prie tokiu ligu vaistus. Ir visi jie turi ta vienoda salutini poveiki sirdziai.
Papildyta:

Jiems vistiek bus LAAAABAI blogai ir vistiek jie bus VISKUO nepatenkinti .
Jau geriau sau tuos masazus ir rozes su kvapniais aliejais skirti, kad gyvenima pasisviesinti .

ale kaip vaistus suleisti, jei senukas agresyvus?
Dabar guli senukas tyliai. Nekalba su mumis. Nevalgo. Taip mus "baudžia". Tiesa, dar pasiskundė, kad blogai jam. Vienu žodžiu, guli ir "miršta" po vakarykščių vojažų.
Ir gaila jo, bet ir pikta. Bandė imti telefoną,kažkam skambinti. Bet susiprato, kad neturi, kam skambinti. Žino tik policijos numerį.
Tad tokia tyla dabar.
Cambala, tik dabar Jums atrodo, kad negalėtumėte rupintys uošviais. Na Jūsų mama yra uošvė Jūsų vyrui. Ir kiek suprantu, šiuo sunkiu Jums periodu, vyras yra Jūsų atrama. Ir nejaugi atėjus laikui, Jūs tokios atramos nesuteiksite savo vyrui?
Man kažkaip liežuvis neapsiverčia psakyti savo vyriškiui, kad senukas dingtų iš mūsų namų. Nes jeireikia pagalbos su mano tėvais, mano vyriškis visada pirmas padėti. Ir dabar mano vyriškiui sunku su tėvuku ir jam nepadėti negaliu,