Butybe...
Atleisk Jiems...
Ak, ka as kalbu...
Mane irgi bande suest kai nusprendziau iseiti is darbo. As po to dar du metus vis mintyse... kalbejausi... Zinai, kaip nusiraminau?
(Dieve, atleisk man...
)
Pradejau isivaizduoti save su snaiperio sautuvu...is toli, is pasalu...nutaikau taip jam i smilkini....ir kvit....
Ir be jokiu ten ilgu monologu, tiesiog nusaunu taA, kuris del visos tos neteisybes (mano apsisprendimo palikti mylima darba) buvo kaltas.
...
Nezinau ar Tau pades, bet man padejo... man tiesiog dingo butinybe "kazka jam pasakyti", nes as ji savo mintyse SUNAIKINAU.
Ir kiekviena syki kai vel ji prisimindavau, tuoj pagalvodavau - taigi jo ne-be-ra....
...
...taip ir issilaisvinau....
O dabar, po daugybes metu, as jam net gi dekinga, kad tada taip nesaziningai su manim pasielge. Viskas isejo i gera ir dar kaip MAN I NAUDA.
...
Laikykis
Tu juk du vaikus turi... Vyra, kuris Tave myli ir rupinasi...
Motinos, kurios nesveikus vaikus augina nesizudo, o mums tai ....geda skuustis...
...
Kiekviena syki kai uzeina mintys apie plana B, Tu saves paklausk - "ar galiu liautis?!"....ir Tu pajausi kaip gera sugrizt prie zinojimo, kad tai TU VISKA KONTROLIUOJI. Tu gali LIAUTIS APIE TAI GALVOTI.
Tu stipri ir tikrai issikapstysi.
Saunuole, kad pasakoji mums.
ACIU TAU!!!!
Laikykis!!!!