labas
aš pavėluotai, kaip visada
man po psichės tai nebūna (tiksliau nebūdavo, nes terapija baigėsi) blogos savijautos, kaip tik lengviau, tarsi išsivėmus po ilgo pykinimo, bet gana stiprios negero būsenos būdavo naktį prieš vizitą - dar blogesnis nei įprastai miegas, sapnai, mintys, o paskutinį pusantro mėn. prieš pabaigą - susirgdavau dieną prieš vizitą (ir taip kas savaitę), atrodo, vidus priešinosi ėjimui. nors po to lengvumas apimdavo.
kažkas klausė apie naudą. vietomis jaučiasi, kad veltui, bet dažniausiai vis tik vertinau tuos palengvėjimus. vėliau atsirado pasitikėjimas, atvirumas. pačios su savim. nėra lengva prisipažinti, kad esi control freak'ė, valdinga boba, didelis vaikas, neišmylėtas žmogus, kuris kelis dešimtmečius slopino emocijas, visų pirma, pyktį ir baimę. dabar vyras ir vaikas kenčia dėl mano mažiau slopinamo pykčio, bet mokausi konstruktyviai pykti - nebijoti pykti, jausti turinti teisę pykti (ir priimti kitų tokią pačią teisę), bet ne visagriaunančiai, ne kaip uraganas, kuris nušluoja ir palieka po savęs krūvas lavonų, o normaliai. kas tas normaliai, dar aiškinuosi. deja, dabar jau viena
gerai, kad vyras bando suprasti ir nepriima to, kaip žmonos virsmo visiška kale
galų gale, kad ant vaiko neišsikrovinėčiau, šaukiuosi jo pagalbos - kai jaučiu, kad tuoj staugsiu kaip sužeistas kentauras, prisimenu vyro vardą, pašaukiu, sakau, man nervai nelaiko, padėk susitvarkyti ir tiesiog nueinu. kol kas palaiko. o aš jaučiuosi ramesnė, normalesnė. praktiškai visai normali, tik aš tooooks degtukas, šakės. man šūdai užverda juodai greitai, taip, kad pamirštu, jog yra galimybė suskaičiuoti ten iki tų dešimties, kad aprimtum