Nes šiaip jaučiasi, kad esi mielas žmogus. Gal pati neprisileidi kitų, išskyrus šeimos?
QUOTE(Šėlsmė @ 2013 12 07, 00:39)
Būtybe, apie save aš ten nerašiau rimtai, o apie tave pamenu, kaip kažką panašaus sakydavai, kad niekam nerūpi ir pan. Bet man visad atrodydavo, kad perdedi. Nes šiaip jaučiasi, kad esi mielas žmogus. Gal pati neprisileidi kitų, išskyrus šeimos?
Nes šiaip jaučiasi, kad esi mielas žmogus. Gal pati neprisileidi kitų, išskyrus šeimos?Na, aš nesakau kad visiškai niekam nerūpiu. Jei nekalbant apie vyrą, kuris sakė mane nuveš į bet kurį kampelį, kad tik būčiau laiminga, tai tų žmonių beveik nėra. Mamai mano vidinė būsena nerūpi, jai nebent tik cekava. Tėvo nėra. Na, nenoriu dabar visų giminės narių linksniuoti. Tas "neprisileidžiu" gal šioks toks ir yra, tačiau man reikia žmogumi labai labai tikėti. Dažniausiai kiti manimi labai tiki, aš stengiuosi padėti. Nežinau, nemoku paaiškinti iš kur toks stabdis. Po pirmosios depresijos bangos pasisakiau artimiesiems, kad sirgau, kad gydžiausi. Bet jie niekada po to kai pasisakiau taip ir nepasiteiravo, ar viskas gerai? Na, nereikia man kad ištisai domėtųsi tuo, tačiau jie išvis nesidomi. Vadinasi mano, kad man viskas gerai.
QUOTE(Būtybė* @ 2013 12 07, 01:54)
Na, aš nesakau kad visiškai niekam nerūpiu. Jei nekalbant apie vyrą, kuris sakė mane nuveš į bet kurį kampelį, kad tik būčiau laiminga, tai tų žmonių beveik nėra. Mamai mano vidinė būsena nerūpi, jai nebent tik cekava. Tėvo nėra. Na, nenoriu dabar visų giminės narių linksniuoti. Tas "neprisileidžiu" gal šioks toks ir yra, tačiau man reikia žmogumi labai labai tikėti. Dažniausiai kiti manimi labai tiki, aš stengiuosi padėti. Nežinau, nemoku paaiškinti iš kur toks stabdis. Po pirmosios depresijos bangos pasisakiau artimiesiems, kad sirgau, kad gydžiausi. Bet jie niekada po to kai pasisakiau taip ir nepasiteiravo, ar viskas gerai? Na, nereikia man kad ištisai domėtųsi tuo, tačiau jie išvis nesidomi. Vadinasi mano, kad man viskas gerai.
Gal baiminasi kaip tik, ko gero ir nedrąsu klausti tiesiai. Nebent tavo artimieji kitokie gerokai nei manieji. Pvz., mano vyriausioji sesė klausia "ką veiki", "kas naujo" ir pan. Ir aš žinau, kad tai bandymas bendrauti ne šiaip, nes seniau to nebūdavo. Mama išvis nedrįsta klausti, bet kartais paklausia ar vartoju vaistus. Ir visada gyvai, kai nuvažiuoju, ne telefonu. Mini gimines, bet man atrodo, kad tai negali būti artimiausi žmonės. Nu nežinau, man draugai daug svarbiau, nei kažkokios giminės, su kuriais neturiu nieko bendro, apart žinojimo, kad jie ten mano tėvui ar mamai kažkas ten.
Tą neprisileidimą suprantu. Nėra nei vieno žmogaus, kuris galėtų peržengti bendravime su manim tam tikrą ribą - tai galioja absoliučiai visiems žmonėms. Tai nereiškia, kad jų nevertinu, nepasitikiu, bet tiesiog man taip geriau, gal saugiau, nežinau. Kadangi tau to reikia, gal reikia bandyt arčiau prisileist, turėt draugų, kad nebūtų vien šeima.
QUOTE(ViARi @ 2013 12 04, 09:07)
Siaubas kaip nenoriu niekur eit iš namų... šalta, slykštu ir baisu. o dar galvą nuo pat ryto skauda, tai baisiai motyvuoja...
man tokia busena kasdien, jau kaip nekenciu saltojo metu laiko, dar blogiau nei visada, dar vasara kazkiap susitvarkau, nu dabar visai
QUOTE(merlot* @ 2013 12 04, 13:48)
vaistus geri?
QUOTE(Yoda @ 2013 12 04, 15:36)
mano svajoniu darbas
QUOTE(Pinot noir @ 2013 12 04, 17:07)
Turėjau bėdų kaip shopoholikas. Buvau "įklimpusi" su pirkimais taip, kad vos išlipau.
as buvau paemus nes truko vaistams,o kitaip nedave tik 5000 lt, tai vaje vaje, reikejo valios kailinuku nenusipirkt
bet sutvarkiau saveQUOTE(Pinot noir @ 2013 12 04, 18:54)
Mano palaidūnui sueina penki mėnesiai. O apie tokią idilę, kai šuo guli prieš šono, galima tik svajoti. Maniškis skraido palubiais, kai nemiega. 
noreciau pamatyt
QUOTE(fucked-up @ 2013 12 04, 19:31)
Vestuke- joa, aš toks skrudžas žinok, va ir Merlot tau pasakys, kad aš tokia...
bet kitiems tai negaili
____
nepazystu ne vienos pagal naujus nikus, tik tas kurios pasake
QUOTE(Verbena.. @ 2013 12 07, 11:13)
man tokia busena kasdien, jau kaip nekenciu saltojo metu laiko, dar blogiau nei visada, dar vasara kazkiap susitvarkau, nu dabar visai
Man irgi taip kasdien. ir keltis nesinori. o vasar visai smagu, jeigu jokių problemų nėr:D paskutinė vasara buvo visai nieko.
Merginos, noriu kiekvienos asmeniškai paklausti, ar lankiusioms padėjo psichoterapija? kokie įspūdžiai? verta ar neverta? ateinantį penktadienį reikės eit (vyras vedasi), bet nežinau ką ten veiksiu. kalbėtis su nepažįstama motera, kažką jai pasakot visai nesinori...
QUOTE(ViARi @ 2013 12 07, 11:30)
Merginos, noriu kiekvienos asmeniškai paklausti, ar lankiusioms padėjo psichoterapija? kokie įspūdžiai? verta ar neverta? ateinantį penktadienį reikės eit (vyras vedasi), bet nežinau ką ten veiksiu. kalbėtis su nepažįstama motera, kažką jai pasakot visai nesinori...
lankiau ilgokai,padejo kai kuriuose dalykuose, bet dabar ziurint atgal tai man veltui sukisti pinigai,
bet tu turi pati pabandyti, kai kam labai padeda
QUOTE(Šėlsmė @ 2013 12 07, 11:59)
Jeigu nežinai ko ten eini ir dar nenori kalbėt, tai tie pinigai į balą bus metami nuolat, jei nuolat vaikščiosi, nebent kažkada "daeis" ko ten vaikštai. Bet, galas žino, matyt yra kam tai tinka ir kažkada gal net padeda po velniažin kiek vaikščiojumų.
Na aš vyrui irgi sakau, kad man pinigų gaila, o jis - kad jam gaila manęs. na vis tiek kaip pirmą kartą ten eisiu, tai nemokamai. gal per savaitę susiprotėsiu, ko man ten reikia
QUOTE(ViARi @ 2013 12 07, 12:09)
Na aš vyrui irgi sakau, kad man pinigų gaila, o jis - kad jam gaila manęs. na vis tiek kaip pirmą kartą ten eisiu, tai nemokamai. gal per savaitę susiprotėsiu, ko man ten reikia
Nusiteik kalbėt/atsakinėt apie savo bėdas, kas slegia ir pan., kad nebūtų betikslis ėjimas. Arba neiti visai, aš taip sakyčiau. Na, jei pirmas kartas nemokamas, gali pabandyt, juk jei labai nepatiks (nors ten gal ir neturi patikt, nežinau), galėsi daugiau neiti.
Paskutinis mano toks vojažas buvo ligoninėj pas psichologę, ne psichoterapeutę. Ten skaitėsi gal konsultacijos, ne terapija, nepamenu tiksliai. Bet esmė, kad aš kalbėdavau. atsakinėdavau visiškai laisvai, jaučiau, kad mane supranta ir pan., kai sakydavau, kad nelabai išeina nupasakot ko nors apie jausenas ir pan., duodavo nupiešt. Tik va naudos ir tada maniau, ir dabar manau, apvalus nulis. Iki šiolei jaučiuosi šlykščiai papasakojus trumpai apie vieną įvykį. Niekam nebuvau apie tai sakiusi, nors ir nebuvo ten nieko ypatingo. Bet dėl tam tikrų priežasčių nenorėjau pasakotis, bet, kadangi, ten kone kasdien reikėdavo lankytis, pagalvojau, gal reikia, gal čia man kažkas "daeis", išsispręs. Bet ji palinkčiojo galva, pasakė, kad supranta, kad turėtų būti sunku (turbūt standartinė frazė). Bet kas iš to... Aišku nieko neišsisprendė. Kol savaime viskas nepraėjo bent dalinai. Jaučiausi išsakiusi kažkokią mirtiną paslaptį. Ir iki šiol gailiuosi. Bet man tas pasisakymas morališkai daug kainavo ir nuo to jaučiausi ir jaučiuosi tik blogiau. Gal nereikėtų tau to sakyt, bet gal ir sveika žinoti, kad gali visaip sureaguoti. Ir apsiverkti, ir užisterikuoti, ir susigėsti, ir pan.
Tai psichologei neturiu priekaištų, ką jai reikėjo daryti/pasakyti...
Dar kartą ne ta, bet kita pramušė raudojimui (nežliumbdavau aš, todėl, kad pramušė tuokart gal ir gerai). Bet išėjau vidury ten to seanso/konsultacijos ir daugiau nebegrįžau kitam vizitui. Visokių ten tų specų būna, ta reikalavo iš manęs kažkaip, gal ribas tikrino stiprybės ar pan., bet man tiesiog nelipo ir jautėsi, kad daug kuo manęs nesuprato.
Žodžiu, kiek esu bandžiusi, viskas perniek. Yra žmonių, su kuriais už dyką tą patį galiu pasikalbėt ir nejaučiu skirtumo.
Nežinau, ar reik taip išsamiai, kad kiekvienam skirtingas atvejus, turbūt, su tuo.
QUOTE(Šėlsmė @ 2013 12 07, 12:40)
Nusiteik kalbėt/atsakinėt apie savo bėdas, kas slegia ir pan., kad nebūtų betikslis ėjimas. Arba neiti visai, aš taip sakyčiau. Na, jei pirmas kartas nemokamas, gali pabandyt, juk jei labai nepatiks (nors ten gal ir neturi patikt, nežinau), galėsi daugiau neiti.
Paskutinis mano toks vojažas buvo ligoninėj pas psichologę, ne psichoterapeutę. Ten skaitėsi gal konsultacijos, ne terapija, nepamenu tiksliai. Bet esmė, kad aš kalbėdavau. atsakinėdavau visiškai laisvai, jaučiau, kad mane supranta ir pan., kai sakydavau, kad nelabai išeina nupasakot ko nors apie jausenas ir pan., duodavo nupiešt. Tik va naudos ir tada maniau, ir dabar manau, apvalus nulis. Iki šiolei jaučiuosi šlykščiai papasakojus trumpai apie vieną įvykį. Niekam nebuvau apie tai sakiusi, nors ir nebuvo ten nieko ypatingo. Bet dėl tam tikrų priežasčių nenorėjau pasakotis, bet, kadangi, ten kone kasdien reikėdavo lankytis, pagalvojau, gal reikia, gal čia man kažkas "daeis", išsispręs. Bet ji palinkčiojo galva, pasakė, kad supranta, kad turėtų būti sunku (turbūt standartinė frazė). Bet kas iš to... Aišku nieko neišsisprendė. Kol savaime viskas nepraėjo bent dalinai. Jaučiausi išsakiusi kažkokią mirtiną paslaptį. Ir iki šiol gailiuosi. Bet man tas pasisakymas morališkai daug kainavo ir nuo to jaučiausi ir jaučiuosi tik blogiau. Gal nereikėtų tau to sakyt, bet gal ir sveika žinoti, kad gali visaip sureaguoti. Ir apsiverkti, ir užisterikuoti, ir susigėsti, ir pan.
Tai psichologei neturiu priekaištų, ką jai reikėjo daryti/pasakyti...
Dar kartą ne ta, bet kita pramušė raudojimui (nežliumbdavau aš, todėl, kad pramušė tuokart gal ir gerai). Bet išėjau vidury ten to seanso/konsultacijos ir daugiau nebegrįžau kitam vizitui. Visokių ten tų specų būna, ta reikalavo iš manęs kažkaip, gal ribas tikrino stiprybės ar pan., bet man tiesiog nelipo ir jautėsi, kad daug kuo manęs nesuprato.
Žodžiu, kiek esu bandžiusi, viskas perniek. Yra žmonių, su kuriais už dyką tą patį galiu pasikalbėt ir nejaučiu skirtumo.
Nežinau, ar reik taip išsamiai, kad kiekvienam skirtingas atvejus, turbūt, su tuo.
Paskutinis mano toks vojažas buvo ligoninėj pas psichologę, ne psichoterapeutę. Ten skaitėsi gal konsultacijos, ne terapija, nepamenu tiksliai. Bet esmė, kad aš kalbėdavau. atsakinėdavau visiškai laisvai, jaučiau, kad mane supranta ir pan., kai sakydavau, kad nelabai išeina nupasakot ko nors apie jausenas ir pan., duodavo nupiešt. Tik va naudos ir tada maniau, ir dabar manau, apvalus nulis. Iki šiolei jaučiuosi šlykščiai papasakojus trumpai apie vieną įvykį. Niekam nebuvau apie tai sakiusi, nors ir nebuvo ten nieko ypatingo. Bet dėl tam tikrų priežasčių nenorėjau pasakotis, bet, kadangi, ten kone kasdien reikėdavo lankytis, pagalvojau, gal reikia, gal čia man kažkas "daeis", išsispręs. Bet ji palinkčiojo galva, pasakė, kad supranta, kad turėtų būti sunku (turbūt standartinė frazė). Bet kas iš to... Aišku nieko neišsisprendė. Kol savaime viskas nepraėjo bent dalinai. Jaučiausi išsakiusi kažkokią mirtiną paslaptį. Ir iki šiol gailiuosi. Bet man tas pasisakymas morališkai daug kainavo ir nuo to jaučiausi ir jaučiuosi tik blogiau. Gal nereikėtų tau to sakyt, bet gal ir sveika žinoti, kad gali visaip sureaguoti. Ir apsiverkti, ir užisterikuoti, ir susigėsti, ir pan.
Tai psichologei neturiu priekaištų, ką jai reikėjo daryti/pasakyti...
Dar kartą ne ta, bet kita pramušė raudojimui (nežliumbdavau aš, todėl, kad pramušė tuokart gal ir gerai). Bet išėjau vidury ten to seanso/konsultacijos ir daugiau nebegrįžau kitam vizitui. Visokių ten tų specų būna, ta reikalavo iš manęs kažkaip, gal ribas tikrino stiprybės ar pan., bet man tiesiog nelipo ir jautėsi, kad daug kuo manęs nesuprato.
Žodžiu, kiek esu bandžiusi, viskas perniek. Yra žmonių, su kuriais už dyką tą patį galiu pasikalbėt ir nejaučiu skirtumo.
Nežinau, ar reik taip išsamiai, kad kiekvienam skirtingas atvejus, turbūt, su tuo.
ačiū už pasisakymą.
atsimenu kai vaikas buvau,tai irgi ėjau. bet tada nei ten supratau, ko mane ten nugrūdo, nei ką. atsimenu tik kad žliumbiau, o ta ponia nieko nesakė, tik arba į mane žiūrėjo, arba vis rašė kažką...
QUOTE(ViARi @ 2013 12 07, 12:50)
ačiū už pasisakymą.
atsimenu kai vaikas buvau,tai irgi ėjau. bet tada nei ten supratau, ko mane ten nugrūdo, nei ką. atsimenu tik kad žliumbiau, o ta ponia nieko nesakė, tik arba į mane žiūrėjo, arba vis rašė kažką...
atsimenu kai vaikas buvau,tai irgi ėjau. bet tada nei ten supratau, ko mane ten nugrūdo, nei ką. atsimenu tik kad žliumbiau, o ta ponia nieko nesakė, tik arba į mane žiūrėjo, arba vis rašė kažką...
jei privačiai, tikrai nebus taip. nors man pasakojo, kad kai kurie linkę klausinėti, kai kurie tyli ir laukia koks pats kalbėsi, nelygu pas ką papulsi.
pan. elgėsi kaip rašai ir ta, pas kurią apsižliumbiau ir daugiau neėjau.
esu dar buvusi pas vyrą psichoterapeutą. jis žymus, pasirodo, kaip po to paguglinau. akivaizdu, kad yra skirtumas vyras ar moteris, nors tai nereiškia blogiau/geriau. tas su patirtimi, kaip suprantu, nemenka, bet knisosi vizito pabaigoj po žinynus/vadovėlius/enciklopedijas, nors gal ir suprantama, nes man ir ligoninėj nenustatė kas yra.
