Depresija

Jeigu pats pasisakė, tai gerai, reiškia galima ir be specialistų apsieit. nors kita vertus, gal jis tik bijo... jeigu Jūs jį palydėtumėt gal nueitų? Rūpinkitės savo vyru ir mylėkit, daugiau laiko leiskit kartu ir dėl nieko jo nekaltinkit.
Iš patirties galiu pasakyt, kad labai padeda tam tikros nusistatytos taisyklės. jeigu jam depresija, jam bus sunku jų laikytis, bet juk jis turi Jus, o Jūs turėtumėte jį versti tai daryt, net nei nenori... pvz. keltis anksti ryte, vakare anksčiau gult miegot, nenaktinėt, nežiūrėt durnų filmų ar laidų, kasdien pasivaikščiot gryname ore, mankštintis, sveikai maitintis ir pan... nu žodžiu daryt viską lyg norint iš įprastos ligos pasveikt.
gal keista, kad aš čia aiškinu, bet mano vyras manęs nesupranta ir man būna sunku prisiverst padaryt kasdienius darbus. bet tas tik dar labiau skandina. žodžiu, svarbiausia nepasiduoti.
specialistai ne visada geriausia išeitis. bet jeigu niekas nepadeda, tada geriau kreiptis...

mano nuomone, čia jau ne nori-nenori reikalas. Tavo užduotis tikriausiai yra jį tuo įtikinti, o tuomet lauks pasirinktas gydymasis. stiprybės...

Bnadysiu padaryti viską iš savo pusės. Vis dvejoju, ar pasakyti apie tai jo tėvams, jie nuostabūs žmonės, žinau, kad bandytų padėti, gal net jam ir nežinant, tačiau bijau, kad kaip nors jie išsiduotų ir vyras sužinotų ,kad jiems papasakojau. Bet tiesiog man per sunku vienai, tikrai per sunku

Tai yra Jūsų pasirinkimas. lengva nebus, bus laaaabai sunku. ir Jums pačiai reikės pagalbos iš šalies. bet kur jos ieškoti, tai Jūsų reikalas, Jūs pati geriau pažįstate jo tėvus ir galite nuspręsti, ar jų pagalba bus naudinga, ar ne...

Su tais tevais atsargiai. Gal jie ir imtusi kazkokiu pagalbos veiksmu, bet vyrui tai butu pelis jo savigarbai, kaip sakant, spyris i kiausius. Tikras pliusiukas prie depresijos.
O del specialistu tai... Nu pas kitus gydytojus tai nuejo cia irgi gydytojas. Jei bijo iskaitos ar aplinkniu poziurio, tai galima privaciai

Aš būtent to ir bijau, dėl jo savigarbos. Jis manęs ir prašė, kad niekam nesakyčiau, nes paskui į jį žiūrės, kaip į kokiį ligonį, gailėsis ir pan. ..

Tai gerbkite ji ir nepainiokit ju, bent jau kol kas. Tuo labiau, kad tevu netgi labai geranoriska "pagalba" pagal ju supratima gali ivaryti tik dar daugiau galvos skausmo.

Labai ačiū už patarimus, nuomonę, esu begalo dėkinga...

Su guma šok
Ir peilį kartu pasiimk,beskrisdama nuspresi ar nori ar ne,jei nori naudok peili vyrvutei
Bet jei skrydžio laikas nedidelis tai nespėsi nusipjauti virvės..
Reiks vel lipti į balkona ir bandyti jau be jos.
Bet antra karta šokti manau jau bus neidomu.. tai teks rinktis kita budą

nu jau, jei tokia džiūgaujanti nuo žodžio beprotė įsižeistų tai...
nors gal kad aš pratus nereaguoju į tokius pasakymus savo atžvilgiu.

ne, ne visai taip yra dėl to balkono. tokia kaip viltis viską baigt. nors iš tikro aš dažnai susimąstau apie savižudybės būdus, tai, pvz., devintas aukštas man atrodo įtartina, nes aš fiziškai sveika kaip arklys, tai dasimušti nemanau kad taip lengva. bet tas įsivaizdavimas - šlept ir nėr problemų, to baisaus jausmo nerimo.

ok, baigiu.

įdomu, ar reikia rašytis prie kitos poliklinikos, ar galiu regintis į kitą psc ir viskas.

Aš tai patarčiau į jo norus atsižvelgt, ir nesakyt, nesvarbu kokie ten jo motyvai ir dėl ko jis nenori. Tokiu momentu viskas jautru, bet kas, kas daroma jam nežinant, "už nugaros", gali pasirodyti kaip sąmokslas, ir suveikti dar blogiau.
Gydytis per prievartą irgi nenutempsi. Su tom beprasmybėm, nuovargiu, nieko nenorėjimu dabar daug kas susiduria. Toks gyvenimas ir tokia aplinka. Klausimas kiek jis pats kentės, jeigu pats nenori nieko imtis, reiškia dar gali kentėt. Kuo tu gali padėt, tai atsargiai paskatint, gal bandyt įtikint, jeigu jau tikrai blogai jaučiasi. Gydymasis nėra kažkas baisaus, čia daugelis iš mūsų per tą perėjo, arba eina. Depresija nėra beprotybė, nereikia bijot kad tai psichinė liga ar dėl to per prievartą uždaro į ligoninę.
Gal pavyks įkalbėt nueit pas psichiatrą, pakalbės ir matys, ar nori gydytis ar ne. Nuėjimas ir pakalbėjimas gali tuo ir baigtis, jeigu nepatiks tai, ką siūlo. O gal patiks. Galima bandyt be chemijos gydytis, jeigu yra pinigų. Susirast psichoterapeutą, palankyt terapiją, šitas tikrai niekuo nepakenktų. Ir net niekas nesužinotų, viską galima anonimiškai daryt, jeigu jis taip bijo.
Papildyta:


Na dauguma čia mūsų bepročių. Bent jau už save kalbu, tikrai save neretai taip pavadinčiau. Man tas žodis nenuskambėjo baisiai. Gal kiek kitokiu rakursu pažiūrėjau, šiek tiek nerimtai, su ironija. Ir gan taikliai apibūdino visą situaciją, tai kas vyko. Bet suprantu, kad žmogus iš kitokios terpės atėjęs, galėjo įsižeisti, jeigu neperpratęs čia esančio "stiliaus".
Bijau kad Yoda negrįš. Pati sakė kad užpyksta staiga ir visiems laikams.
Na, pamatėm tikrai ryškių epizodų, nuo euforinio "įsimylėjimo" iki euforinio pasidavimo ir gynybos. Kiek tas tikra, aišku nežinosim. Gal tik raštu taip atrodė.
Truputį gaila, nes gal ir buvo rimtesnių problemų po visu tuo. Bet žmogus išsigando kad tai iš viso nagrinėjama. Ir tas suprantama, jeigu pačiam nesinori.

Aš savo vyro taipat prašiau ir tebeprašau, kad niekas nesužinotų. Jeigu jis kam nors pasakytų, pasitikėjimo nebeliktų ir kažin ar aš jam pasakyčiau dar kada nors, ką nors kas dedasi mano viduje. Jeigu prašė, tai ir nepasakokite niekam.