Netradicinis gimdymas

sudievinti nereikia, bet, kaip pasakė Kice, vien hormonams priskirt irgi nereiktų. Man ir mano vyrui, mūsų vaikų gimimas- tikrai šventė. Nepaprastos tos buvo dienos

Truputį iš tiesų keista skaityt mintis apie "sudievintą" gimdymą.

Iš šono galima pasakoti šimtą kartų, kokia laimė tapti Mama, bet tik tai išgyvenus pačiai supranti, kad tai iš tiesų palaima nuleista iš viršaus.
Jausmai ir emocijos pagaliau išsiveržia ir tas laukimas tampa pagaliau kažkuo apčiuopiamu. Ir netgi jei tos būsenos sukeltos oksitacino (hormonas, kuris padeda prabusti motiniškiems jausmams), tas ryšys užsimezgęs gimimo akimirką ir pirmomis valandomis lieka visam gyvenimui. Kodėl daugelis moterų grįžta iš Gimdymo namų su atsiradusiu nauju pajautimu "atrodo, kad prieš tai aš ir negyvenau, nes čia tikroji gyvenimo vertybė ir tikslas".

Tai kaip vaiko atėjimą galima taip sumenkinti?

Ir kokiu būdu, kur ir kaip gimdyti taip pat skirta nuspręsti būsimiems tėvams. Kvaili bet kokie smerkimai. Kiekvieno valia rinktis.

Pritariu, kad kiekvienu tevu reikalas rinktis kaip jie nori, kad gimtu ju vaikelis, bet kartu manau butina atsizvelgtis i elementarius pavojus gimdant namuose, vandeny ar dar kur ten jum patinka.

o del gimdymo sudievinimo pritariu kice. Kodel? del savo patirties, pirma mano dukryte mire isciose ir as ja gimdziau ligonineje naturaliai, negyva jau, ir tas truko 10val su visais gimdymo atributais: vandenu nuleidimais, kirpimais, skatinimais ir kt. ir ji jau buvo MIRUSI. o as gyva ir gimdziau ja. Nieko dievisko tame procese nematau, nes ar nestumas sekmingas ar ne baigiasi tuo paciu. stebuklas man kai manyje uzsimezga gyvybe, auga, o gimdymas - skausmas, kraujai ir man ir vaikui tiesiog butina dauginimosi proceso dalis. jei mastyciau kitaip uzsigrausciau turbut ir labai daznai atsitinka taip, kad pacio gimdymo metu prireikia tos nemalonios gydytoju intervencijos ir paskui mamyte jauciasi kalta kad "ne viskas vyko pagal plana", o cia mano nuomone jau nenormalu, nes svarbiausia yra mamos ir vaiko gerove, o ne musu isivaizdavimai ir svajones.
Tad kiekvienai tiesiog noreciau patarti elgtis protingai ir svarbiausia suvokti ir ivertinti rizikas ir tai, kad ne visada nuo musu noru viskas priklauso.

Vieno nesuprantu - skaityti Mišelio Odeno straipsnius ir knygas - viena, o štai skaityti daugumos jūsų pasisakymus - tai vien pavojai tyko, baubai, infekcijos ir t.t. Na, gaila, kad jūs taip visko bijot. Tai kaip ryžtatės turėt dar vaikų?
Ajuka, Tavo skaudžios patirties nesusieju su mūsų diskutuojama tema. Tu juk ne namie gimdei? Kodėl ligoninėj turėjai gimdyt mirusį vaiką? Tai jie net nenustatė, kad mergaitė mirusi?..
Be to, nesieju gimdymo su tokiais "būtinais" atributais kaip kirpimas, skatinimas ir vandenų nuleidinėjimas. Kreivų veidrodžių karalystė

Sazha, dar Žarskaus knygas galima paskaityti

ajuka, užjaučiu dėl skaudžios netekties. PAti esu patyrusi persileidimą. Tada iš tiesų nesuvoki pilnai, už ką ir kodėl...
Bet niekada nesmerkiau savęs, kad dėl gydytojų "įsikišimo" kalta aš, ar mano kūnas, nes kažkokiu momentu kaip reikėtų neatsidarinėjo gimd. kaklelis ir teko kaip reikiant "skatinti", kad padėt gimti mūsų dukrytei. Ir dėl to kirpimai, plyšimai, siuvimai. Būtent todėl, kad neturėjau idealizacijų visą tai man atrodo normalu.


Daugumos baimė ir baubai (galbūt) dažnai yra perdėti. Sutinku. Bet yra iš tiesų labai sunkių gimdymų ir ne dėlto, kad moteris "ištižusi" (atsiprašau už tokį žodį). Kiekviena moteris galvoja TIK apie sėkmingą gimdymą. Bet vien nuo nusistatymo ir protingos knygos perskaitymo mažai kas keičiasi, nebent tik pačiai būsimai mamai ramiau, nes bergždžias panikavimas iš anksto yra visiškai nereikalingas.

Beje, nesupratau visiškai, prie ko čia šiuo atveju, "kaip ryžtatės turėt vaikų?"

Na aš pasakysiu, kas man yra keisto skaitant gimdymo istorijas (šio metų tikrai daug jų buvau perskaičiųs ) Dažna mama pasakoja, kad atėjo į ligoninę, galėjo kentėti skausmus, atidarimas buvo pvz jau 5! ir čia ateina ponas gydytojas, prapleša vandenius ir prasideda "linksmybes", galiausiai mama paprašo epidurinio, bet jau nebegalima... Na o kam reikėjo viso šito?

Arba kai yra laikas stumti, o gydytojai nusprendžia (neaišku pagal ką, nes aparatas saremių stipruma matuoja labai netiksliai), kad mama pati neišstums ir pastato skatinamosius dar PRIEŠ jai pradedant stumti ir net neduodant jos kunui jokio šanso pabandyti gimdyti pačiai.

Nuskaustminantieji, kurie veikia raminančiai, bet nenutraukia skausmo - dar vienas cirkas - man jų buvo suleidę - vieninteli prabanga - negali vaikščioti, nes "ilsiesi" ir turi kentet DAUG SKAUSMINGESNIUS saremius tik dėl to, kad guli ant nugaros....

Plius - gimdykloj neleidžia atsisiesti (Amerikoje gydytojos daug juokesi, kai pasakiau, kad man sakė LT, kad aš sedžiu vaikui ant galvos...) neleidžia normaliai vaikščiot (na mano atveju gimdykla buvo super maža, jos vidury stovėjo gimdymo stalas-lova, kuris buvo man per aukštas ir aš pati negalėjau ant jo nei atsisesti nei atsigulti). Kaip galima gimdyti, jeigu tu gali tik vaikščioti ratu aplink tą lovą, su akušerės pagalba joje gulėti arba per prievarta šokinėti ant kamolio, man yra nesuprantoma...

Dar dėl tonų matavimo įrangos - ar LT nežino, kad vaiko toniukus galima klausyti a) paprasta triubele, kaip mūsų senelių gydytojai darė, specialiu mobiliu prietaisu su mikrofonu, kurio nereikia rišti ir tikrai nereikia versti gimdvybę pusvalandį gulėti O saremių stiprumą kaip jau sakiau tas aparatas vis tiek teisingai nežymi.....

Tiesiog mūsų gydytojai tikrai mano, kad gimdymas yra tiesiog toks hormoninis procesas, kurį tiesiog reikia kaip nors įveikti. O tai, kad tai yra moters išgyvenimo dalys, viskas turi būti taip, kaip priklauso, hormonai turi keistis taip, kaip būvo sutverta ir tai labai priklauso nuo mamos nuotaikos ir jausmu - saugumo, judėjimo laisvės - jiems nedaeina. - juk galima prakirpti, išstumti ir suleisti dirbtinių hormonų.

Nežinau ko galima tikėtis, bet man buvo taip: vandenys patys nubėgo, tai nežinau ar praduria jei nenubėga ar ne. Nuskausminamųjų niekas nesiūlė (gimdymas truko apie 10 val), o pati aš neprašiau Kas man labiausiai įsiminė, tai kad kai jau jaučiau, kad noriu gimdyti, tiek akušerė, tiek gydytojas labai gražiai ir švelniai prašė manęs dar truputį palaukti, pakentėti, nes ten dar kažkokie tai kraštai neatsipalaidavę, dar pusė milimetro likę ir t.t. Gydytojas paaiškino, kad jei neklausysiu, tuomet plyšimų vargu ar pavyks išvengti (apie kirpimą niekas nekalbėjo ). Žodžiu, kadangi buvau gera mergaitė ir klausiau (tikriausiai ne tik dėl to, bet didžiaja dalimi), niekas neplyšo Nors vaikas nebuvo iš mažiausių (3900g). Gimdymas pirmas ir kol kas vienintelis, tai palygint negaliu.

Tiesa, apie skatinamuosius kalbos irgi nebuvo. Skatino vaikščioti, kad greičiau kaklelis atsidarinėtų, bet aš ne visuomet jų klausiau Atsisėsti leido Nors man sėdėti nelabai norėjosi - tarp sąrėmių labai miego norėjau tai vis taikydavausi prigulti (palata gan didelė, be gimdymo stalo dar buvo paprasta lova prie sienos, tai užlipti ir nulipti nuo jos problemų nebuvo ) Tiesa, sąrėmius matavo ir vaiko tonus sekė gulint, "pririšus"

atrodo, kad tie medikai tik ir stengiasi viska sugadinti.. Tai gal perdaug pinigeliu jiem sumokat, ir jie stengiasi "atidirbti" ? Nes daug mamyciu skundziasi mediku nedemesingumu - tai nieko nedaro, tai nenuskausmina, tai palieka vienas..

Del to sudievinimo - kartais truputi kaip mazochistes kai kurios atrodo.. Juk ne gimdyme esme - esme jo rezultate - vaikutyje.. Pats procesas - skausmingas ir neestetiskas, netikiu kad gimdydamos jauciate kaifa, kaifas ateina po to - kai viskas baigiasi..

Ir vėl viskas iš pradžių

Nesuprantu, kodėl kažkam kliūva moterų gimdymo patirtis - juk net moksliškai įrodyta, kad yra tam tikras procentas gimdymų be skausmo, yra lengvi gimdymai, yra skirtingi žmonių ištvermės laispniai ir t.t.. Jei vienai gimdymas tikrai buvo dieviškas ir ekstaziškas, kodėl reikėtų piktintis ir aiškinti, kad taip nebūna. O jūs tikrai žinote? Nereikėtų visko matuoti ir vertinti tik pagal asmeninę patirtį.

Aš džiaugiuosi dviem savo naminiais gimdymais, pirmas buvo sunkesnis, antras tikrai nuostabus - aš nejutau sąrėmių skausmo beveik iki pat stūmimo - pagalvojau, aha, jau darosi sunkiau, jau laikas į vandenį, kad atpalaiduotų, o pasirodo, laikas ne atsipalaiduoti, o pradėti dirbti Ir pabaiga buvo pakankamai graži, be kraujo, be plyšimų, dukrytė išplaukė į vandenį... Nors tikrai nebuvo noro tuo mėgautis - vis tiek kažkiek buvo ir skausmo, ir nuovargio, bet kiekvienai linkėčiau tokio šviesaus, ramaus, sėkmingo ir lengvo gimdymo kaip mano antrasis, ir visai nesvarbu kur - namuose ar ligoninėje

Pingvinuk, bandžiau Žarskų skaitaliot, bet negaliu - kažkodėl nervuoja.

Natuke, 100% ir man tie patys dalykai keisti Tik dėl jų apie namus ir galojam. Na, nesugriūsim gi visos vienu kartu pas Bangą Kulikauskaitę į Kauną... Nors kaip Jurga visas apspėja, tai man irgi mistika - ji kaip Kalėdų senelis, ar kaip?..

Vijurka, mano klausimas "kaip dar ryžtatės turėti (gimdyti) vaikus?" buvo labiau skirtas ajukai, kuriai gimdymas nesiasocijuoja su niekuo kitu, išskyrus kančią kraujus, antiestetiką ir taip toliau. Na, man nelogiška. O seksas - irgi antiestetiška? O pirmas seksas - tai ką, irgi tik kančia ir kraujai? Žinau, kad būna skirtingai, ir žinau, kad tas "skirtingai" nuo daugybės veiksnių priklauso - ir dauguma tų veiksnių panašūs kaip gimdyme: atsipalaidavimas, psichologinis pasiruošimas ir apsisprendimas, saugi aplinka, partnerio jautrumas, net !! poza Man, bent kol kas seksas-nėštumas-gimdymas yra vienos ir tos pačios grandinės jungtys (gal Odeno per daug prisiskaičiau), regis nelogiška kažkurią vieną eliminuoti ir jos siaubintis. Kaip galima priimti į save vyrą, jei suvoki, kad gimdymas gali būti to rezultatas? Ar tiesiog iškart dėkoji Dievui, kad yra planinis cezaris? Ajuka, man gaila, kad esi taip sužeista...

as zinau, kodel mane zarskus nervuoja: jis vyriskai logiskai bando paaiskinti tai, kas yra moteriskai intuityvu ir uz ko slypi labiau emocijos, intuicija, o ne loginis protas