Knygos knygos knygos...

O aš pagaliau vakar užverčiau paskutinį Rodney David Wingfield ,,Frosto Kalėdos". Tai pirmoji dalis iš serijos apie inspektorių Frostą (per tv rodo serialą pagal šią seriją - ,,Frosto prisilietimas"). Žodis ,,pagaliau" ne todėl, kad nebūtų sužavėjusi, tiesiog, kad ilgai skaičiau. Nes šiaip jau patiko man. Lengvai skaitėsi, pagrindinis personažas - inspektorius Frostas - keistas, savitas ir dažnai prajuokinęs. Buvo įdomu sekti įvykius, kaip viskas po truputį narpliojama - ir būtent procesas buvo įdomiausia, o ne pats rezultatas (žudikų išsiaiškinimai). Na, ir apskritai, geros nuotaikos skaitant neturėtumėte pritrūkti.

Kažkodėl įsivaizduoju, kad panašiu stiliumi turėtų būti parašytos ir ką tik apkalbėtos A. Kristi knygos, bet čia visiškas spėjimas, nes A. Kristi neteko skaityti, nebent labai seniai žiūrėti keletą serijų apie Misis Marpl.

.Shreve "Lakūno žmona" - irgi nelabai, bet nebloga, nors tema ne nauja, kažkur skaityta. Žuvus vyrui lakūnui, sužino, kad viskas buvo ne taip, kaip atrodė.

si knyga 2 kart isleista,gal senesnio leidimo skaitei

O naujesniame leidime siužetas kitoks?

negali būti, kad primena Keliautojo laiku žmona?

oi ne, čia viskas realu, jokios fantastikos, dvipusis gyvenimas aprašytas. O "Keliautojo laiku žmona" man labai patiko

Nele Neuhaus "Snieguolė turi mirti" - puikus detektyvas. Čia baisių žiaurumų nebuvo, ko aš nemėgstu, bet viskas pakankamai supinta, įtraukė iškart. Nors ,kaip dažnai būna, įpusėjus knygą, dar kartą perskaitau pradžią, nes tik tada suprantu. Vienas vyrukas grįžta namo po ilgo įkalinimo laiko namo ir praeitis sugrįžta. Prasideda raganų medžioklė. Gal ir daugiau šios serijos knygų išleis, įdomu būtų.

Jojo Moyes Aš prieš tave - vakar pabaigiau oj kaip verkiau (as labai jautri ), per liudna man tokia knyga, per stipri pabaiga, kazkaip visa vakara gniuzulas gerkleje buvo

Kas ten yra su ta Jojo Moyes "Aš prieš tave"? Visos tik ir rašo, kaip verkia skaitydamos. Vis susigundau po kiekvieno atsiliepimo, vis pakilnoju knygyne, paskaitau anotaciją ir niekaip nesuprantu - kas ten taip kabina? Išduokit paslaptį: kas konkrečiai jus pravirkdo? Pats siužetas? Pasakojimo kalba? Rašymo stilius? Ir esminis klausimas (tam, kad sužinočiau: gal tiesiog aš pataikiau į "svajonių romanų" skaitytojų temą) - ar verkiate žiūrėdamos Lotynų Amerikos šimtaserijines telenoveles? Labai mane intriguoja atsiliepimai, bet bijau apsigauti

Nuo rašymo stiliaus neverkiama. O verkti galima ne tik muilo operas žiūrint. Paskaitykit ir sužinosit, dėl ko daugelis verkė

Man verskminga buvo tik pati pabaiga (del liudnos isimylejeliu baigties, kad taip pamilo vienas kita ir teko issiskirti, as isijauciu i knygos herojus, ju vietoje isivaizduoju save, man butu nepakeliama issiskirti su mylimu zmogumi sitokiu budu, vietoje Lu as buciau verkusi rekusi panikavusi, na o ji dar gan gerai atsilaike), o daugiau liudnu vietu man nebuvo, knyga nors labai lengvai ir greitai persiskaite bet nebuvo kazkas tokio ypatingo, tiesa sakant vis laukiau na kada cia prasides veiksmas nes vietom ir nuobodoka daresi. Tik va pabaiga sukele labai daug stipriu emociju.

Na kodėl "neverkiama"? Man R. Granausko ir A. Nykos - Niliūno rašymo stilius yra pats savaime graudinantis

Aš neverkiau Bet ne todėl, kad knyga manęs nesujaudino. Ji tikrai kabina jautrią temą. Tiesiog, man ašaras gali išspausti tokia knyga kaip Alvydas Šlepikas - "Mano vardas - Marytė", bet ne Jojo Moyes - "Aš prieš tave". "Aš prieš tave" jokiu būdu nepriskirčiau prie pigių meilės romanų. Jame gvildenamos ne tik meilės temos, bent mano akimis, ne jos pirmoje vietoje. Bet čia gal kiekvienam savaip.
Rašymo stilius tikrai labai smagus, greitai skaitosi knyga. Didelis pliusas, kad nemažai radau humoro, na jis nėra toks, kad kvatočiausi, bet patiko įvairios gyvenimiškos intrigėlės. Na kartais tai buvo toks jausmas - juokas pro ašaras. Kai kur buvo gal ir banaloka, bet...Ne čia esmė.
Kas mane jautrino šioje knygoje, tai visai ne meilės linija. Man jautriausia pasirodė jauno vyro drama, kaip gyventi patekus į tokią situaciją, kaip jaustis, kokius sprendimus priimti dėl tolesnio gyvenimo. Visada beskaitant keldavau pati sau klausimą, kaip aš jo vietoje pasielgčiau. Tikriausiai bent jau jausčiausi ir norėčiau pasielgti taip kaip jis. Knygos tema man labiau asocijuojasi su savanoriškos eutanazijos klausimu (bent iki perskaitant šią knygą, aš nežinojau, kur legaliai tai atliekama), o ne meile seile. Nors eutanazijos tema visada vėlgi susijusi su netekties skausmu. Žodžiu, viskas susiję.

Žinoma, jautri tema - išsiskyrimas su mylimu žmogumi. Bet tai juk natūralu. Skaudu, bet reikia sugebėti gerbti kito norus. Juk gyveni savo, o ne kito kailyje, nežinai, kas geriausia kitam. Todėl man labai patiko herojės susitaikymas su mylimo vyro pasirinkimu. Vieni iš gyvenimo išeina senučiukai, bet būna ir kitokių atvejų. Visi išėjimai skaudūs, bet tai dalis žemiško gyvenimo, kurį reikia išmokti priimti kaip neišvengiamybę.
Manau, kad skaudžiausia čia buvo ne tik vyro pasirinkimas, bet tai, kad jis nesutiko gyventi, na kad ir toks, netobulas, luošas, bet dėl kito žmogaus. Kad jam nepakako jėgų aukotis dėl moters, jos meilės jam. Truputį kvėptelėjo savanaudiškumu. Arba tiesiog jis jos nemylėjo. Man pasijautė tai tarsi moters meilės atstūmimas, nes ji juk tave priima tokį, koks esi, ji nori aukotis. Nors...Bet kurį pasirinkimą priėmus, visada liks tas, kuris bus auka, t.y. aukosis dėl kito. Koks tada bus gyvenimas? Tokiose temose nemažai galima rasti klaustukų. Čia pagal mano gyvenimo suvokimą išvedžiojau

Gal daug kas jau skaitė knygą, bet dėl visa pikta užgeltoninau, kad nenusikalsčiau

jmb, tiesiog pasiimk, paskaityk, jei neįtrauks, tai neįtrauks, nebūtina perskaityti visą, jei nepatinka. Man asmeniškai nepatiko šios autorės kita knyga - "Mergina, kurią palikai". Kaip ir pirmoji, ši irgi skaitėsi lengvai (matyt toks jau lengvas rašymo stilius), bet šioje knygoje man jau buvo per daug visų tų meilių, nelaimių, labai panašėjo į nusaldintą romaną, kuris man nepaliko viduje visiškai nieko. Perskaičiau ir pamiršau. Bandyta kažkaip įdomiai viską sudėlioti, bet manęs tas suvyniotas saldainiukas nesuviliojo.
Papildyta:


Nebežiūriu aš jų Pamenu, kai mama žiūrėdavo man būnant dar mokine, tada ir aš žiūrėjau, bet niekada neverkdavau. Pvz. dabar sesuo augina mergytę ir turi laiko visokiems turkiškiems serialams, kurių pabaiga (kaip keista) būna nelaiminga. Ji verkia. Mane labai retas filmas gali sugraudinti iki ašarų. Ir tai tikrai ne pigūs meilės serialai.