Metus pradėjau su šiom knygom:
Elizabeth Haynes "Į tamsiausią kampą". Šiurpi knyga. Mačiau, kad praėjusių metų jūsų sąrašuose ji buvo tarp geriausių, tikrai neveltui. Aš tiesiog visa persismelkiau ta veikėjos paranoja ir be proto šiurpia savijauta, kad esi nuolat sekama, stebima. Šiurpau skaitydama šią knygą. Perskaičiau, sėdėjau išplėstom akim, kūnas ir smegenukai buvo įsitempę nuo minčių ir nuo knygos sukelto įspūdžio. Ir tik po kelių minučių su palengvėjimu iškvėpiau suvokimą, kad pati tuo gyvenimo laikotarpiu buvau per du žingsnius nuo tokios pat "smagios" savijautos ir realybės...
Mikkel Birkegaard "Šešėlių biblioteka". Neapsiverčia žodis parašyti, kad šią knygą perskaičiau, nes labiau ją peržiūrėjau kaip visai neblogą veiksmo ir fantastikos filmą. Nieko baisiai ypatingo, labiausiai žinoma džiugino ir traukė istorijos sąsaja su knygomis, bibliotekomis, skaitymu. O šiaip panašu man kažkuo į Dan Brown knygas, bent jau sukeltu įspūdžiu ir rutuliojamu veiksmu.
Sara Gruen "Žirgyno pamokos". Šios autorės "Vanduo drambliams" labai patiko, o va šita knyga nuvylė. Toks lengvas, pernelyg saldžios meilės persmelktas skaitaliukas. Šiaip patinka man skaityti knygas apie paprastų žmonių paprastus gyvenimus ir jų jausmų, santykių mazgus ir mazgelius, bet va šita nieko labai jautraus mano dūšioj negrybžtelėjo. Gelbėjo ją tik žirgyno gyvenimo ir pačių žirgų aprašymai.
Chimamanda Ngozi Adichie "Pusė geltonos saulės". Man ji patiko, dėl tų žmogiškųjų santykių karo, revoliucijos realybės akivaizdoje, kai tavo įprastas, gražus gyvenimas subyra į šipulius ir kardinaliai pasikeičia, tuo pačiu ir keisdamas tavo suvokimą apie tai, kas iš tikrųjų svarbu. Tuo metu kai skaičiau šią knygą prasidėjo visi neramumai Ukrainoje, todėl labai dažnai mintys nuklysdavo į asmeninius pasvarstymus "O kas būtų jeigu...jeigu ir mano pačios, mano šeimos gyvenimas būtų taip drastiškai pakeistas tų, kurie be ginklų ir žudynių nesugeba susitarti".
Steff Penney "Nematomieji". Labai patiko kita šios autorės knyga "Vilkų švelnumas", todėl norėjosi paskaityti ir kitas jos knygas. Ši istorija apie čigonus, jų gyvenimą, santykius ir šeimos paslaptis. Susiskaitė tikrai įdomiai, bet kažkokio tokio ypatingo jausmo ar įspūdžio visgi nepaliko.
John Katzenbach "Profesorius". Šiam autoriui meilę ir ištikimybę prisiekiau po pirmos jo perskaitytos knygos "Ne tas žmogus", kuri man asmeniškai padarė didelį įspūdį jausminiu atžvilgiu. Ši istorija jei ir neprilygo savo šiurpumu knygai "Į tamsiausią kampą", bet savaip nušiurpino iki kaulų smegenų... Dar labiau pašiurpau nuo minties, kad šiais laikais pilnai gali vykti lygiai tokie patys šiurpūs dalykai, kai dingsta žmonės be žinios, kai internetas toks galingas visa ko platintojas ir viešintojas, kai dėka šio nesuvokiamo tinklo taip lengvai gali būti tenkinami išlepusių turtuolių, psichopatų, visokių iškrypėlių, persisotinusių viskuo, ką gyvenimas jiems gali pasiūlyti, poreikiai...tik turėk pinigų ir gali gauti tokių pramogų, tokių transliacijų, kad visa tai pamatęs normalus žmogus ne tik kad žagtelėtų ar pamirštų kvėpuoti, bet ir išverstų savo skranduką su visom žarnom čia pat priešais kompiuterio monitorių... Siaubingai šiurpi knyga, būtent dėl to suvokimo, kad tokia istorija visai įmanoma ir reali...
Cleveland Amory "Katinas, kuris atėjo per Kalėdas". Po "Profesoriaus" tiesiog gyvybiškai reikėjo nuplaut nuo dūšios visą tą šleikštulį, todėl į rankas paėmiau dar praeitais metais draugės paskolintą knygą, kurios niekaip vis nepaimdavau į rankas. Kadangi su manimi jau 9 mėnesiai gyvena katinas, tai ši knyga kaip niekad tiko. Labai labai nuotaikinga ir smagi katino ir jo šeimininko santykių epopėja. Visą laiką skaitydama šypsojaus ir nuolat žvilgčiodavau į savo katiną, prisimindama jo elgesį per visus tuos 9 mėnesius
Labai patiko, tikrai smagių emocijų užtaisėlis tiems, kas turi katinėlį
Jodi Picoult "Iš antro žvilgsnio". Šią knygą skaičiau tik todėl, kad vis dar lentynoje guli neskaitytos kelios Picoult knygos ir žinojau, kad su ja galėsiu atpalaiduoti smegenukus, žingsniuoti istorijos vingiais ir tiek. Nei patiko, nei nepatiko, yra va tokių knygų apie kurias niekaip kitaip ir neišsireikši, nes nėra vienareikšmės nuomonės. Nuobodu labai nebuvo, mesti nesinorėjo, bet kad labai sužavėtų irgi ne. Vaiduokliai, paranormalūs reiškiniai, bandymas ieškoti visų tų keistenybių paaiškinimo praeityje, šiek tiek meilės, šiek tiek netekties skausmo ir viskas.
Stephenie Meyer "Sielonešė". Na, o dabar pasiruoškit
stebinsiu jus ir save tuo, ką rašysiu
Kažkada, kai tik pasirodė ši knyga, paskaičiau aprašymą ir nusipurčiau, maždaug ne ne ne, tikrai jos neskaitysiu niekada, per daug fantastikos, per daug paaugliškos meilės seilės ir pan., nors savu laiku Saulėlydžio sagą suskaičiau su malonumu, bet tik todėl, kad šiaip iš principo patinka vampyrai. Tačiau ateiviai, kažkokios sielos, užvaldančios žmogaus kūną ir pasaulį, jau buvo per daug "out of space". O bet tačiau, prisišnekėjau
Brolio draugė turėjo šią knygą ir labai nekaltai pasiūlė ją man perskaityti. Ir būtent tuo momentu aš labai nekaltai sutikau
Perskaičiau ir man taip patiko, netikėtai net pačiai sau, iki pat šiol neišeina iš galvos tam tikri knygos niuansai, nors praėjo jau gal daugiau nei savaitė kaip ją perskaičiau. O patiko tai kaip nebanaliai siela (ateivė) ir jos sielonešė (kūno savininkė, žmogus) diskutavo apie žmoniją, apie žmonių prigimtį, jų trūkumus, juos pačius kaip sutvėrimus, plačią ir tokią pieštaringą žmogiškųjų jausmų ir emocijų gamą. Asmeniškai užkabino brolio ir sesers ryšys (nes pati turiu brolį), kiek daug galima padaryti ir iškentėti dėl brangiausių žmonių, keliose vietose net susigraudinau, bet čia jau matyt labiau dėl asmeninės patirties, jausmų ir minčių siejamų su broliu. Nugi ir kaip siaubingai tai beskambėtų jums
patiko ir ta meilės gija
dvi tokios skirtingos ir priešingos meilės, įkūnytos skirtinguose vyruose - karšta, beprotiška, užgožianti bet kokį mąstymą, kankinanti, deginanti ir kita, rami, saugi, švelni, apgaubianti visą tavo esybę toookia šiluma, kad ištirpdo bet kokius širdies ledynus ir užtvaras. Nevalingai mąsčiau, kas geriau, kuri meilės išraiška patikimesnė, ilgaamžiškesnė. Matyt todėl, kad pati esu vieniša ir atėjus pavasariui norisi to, ką rado šios istorijos veikėjai
Patiko kaip pamažu keitėsi žmonių suvokimas apie kitokį nei jie sutvėrimą - sielą. Man tai buvo lyg savotiška aliuzija į rasizmą ar gal apskritai į viską, ko žmogus nesupranta ir nepažįsta. Iš pradžių kyla baimė, agresija, noras pulti, gintis, naikinti tai, ko tu nesuvoki, kas tau atrodo kelia grėsmę ar baugina, ir tik labiau pažinus reiškinį ar žmogų, įsigilinus į jį, jo prigimtį atsiranda kitoks suvokimas, kitokia reakcija, kitoks elgesys. Ne visada, bet vis tiek. Žodžiu, knyga tikrai labai patiko. Knygos/istorijos patikimas/nepatikimas mano akimis labai priklauso nuo asmeninio požiūrio į nagrinėjamą temą, asmeninių jausminių sąsajų su dėstoma istorija, veikėjais, todėl kiek žmonių, tiek ir nuomonių apie vieną ir tą pačią knygą/istoriją/temą
Tai tiek šiam kartui
Skaitymas - atgaiva sielai.
t.y. ne strategiją ir taktiką, koks flangas puola iš dešinės ar nugaros - tas neįdomu, bet aprašymus, kaip pila aliejų į patrankas, kad jos nesueižėtų, čiužiniais, jaučio odomis saugo sienas, naktimis mrija pramuštas sienas ir pan. - nerealu 
