Knygos knygos knygos...

O man patiko labiausiai is visu autores knygu

Aš pati sau pavydžiu-seniai norėjau Pasilikau pačiai pabaigai,PZ labai apsidžiaugė,nes žadėjo pats imt skaityt

Pasakysi perskaičius, ar nesuprastėjo. Dar lyg niekas neskaitė

As "Sniego seni" neseniai perskaiciau, patiko.

O, kokios knygos Aš Nesbo "Gelbėtoją" nunešiau atgal bibliotekon, nesiskaitė visai

oi iki šiol prisimenu, kokia ji man prasta pasirodė knyga..

Lengvai ir maloniai persiskaitė .

http://www.lithuania...ings-201462504/

dar neperskaičiau straipsnio, tik anotaciją, bet kaip suprantu, išeivijos lietuvių palikuonys bando kažką rašyti

Ateinu su perskaityta dar viena gera knyga. Žinoma, tai skonio reikalas, bet man ji tapo viena iš mėgstamiausių. Tai detektyvinis romanas. Perskaičiusi ją įvertinau 5/5 (tai man dar nereiškė, kad knyga pateks į mėgstamiausių lentyną). Tada galvojau, jei mintyse dar vis atklysta prisiminimai apie perskaitytą knygą, jei kyla klausimai...Tada knyga verta atitinkamo įvertinimo. Rekomendavau savo mamai perskaityti. Įdomu, kokia jos bus nuomonė.

Alex Marwood – „Nedorėlės“

Šie atsiliepimai dar labiau pakurstė mano smalsumą ir norą perskaityti "Nedorėlės".

Atsiliepimai apie knygą

Nuoširdžiai nerimą keliantis ir emociškai jaudinantis Alex Marwood romanas "Nedorėlės" – neįmanoma atsispirti.
* Val McDermid

"Nedorėlės" prikausto dėmesį. Istorija psichologiškai stipri, sudėtinga ir meistriškai sudėliota. Negalėjau atsitraukti, netgi kai pajusdavau, kad ji mane traukia į tikrai labai niūrias gelmes. Nekantrauju pamatyti, ką Alex Marwood dar mums pateiks.
* Jojo Moyes, "Aš prieš tave" autorė

Ryte prarijusi puslapį po puslapio pasigailėjau, kad ne aš tai parašiau! Siužetas sumaniai sudėliotas ir spartus; visos linijos beatodairiškai veda kvapą gniaužiančio finalo link. Man labai patiko.
* Elizabeth Haynes, "Į tamsiausią kampą" autorė.

Pažintis su Val McDermid „užsimezgė“ perskaičius šiurpų, stulbinamai originalų ir nuostabų detektyvą „Undinių vilionės“. Kitos autorės tikriausiai daugumai žinomos, o man asmeniškai – vienos iš mėgstamiausių.

Dabar, kai perskaičiau knygą, gailiuosi, kad vis atidėliojau jos skaitymą, pasirinkdama vis kitą knygą. Skaitydama, prisipažinsiu, patyriau tikrai didelį malonumą. Tas nuostabus jausmas būti taip stipriai įtrauktai, versti puslapius be suvokimo, kiek aš jau jų perverčiau, žiūrėti, kaip knyga „tirpsta“ rankose.
Siužetas puikus, pilnas veiksmo, įdomių ir keistų personažų, kurių paveikslai labai ryškūs, išbaigti, puikiai atspindi emocijas. Pagrindinių herojų asmenybės atskleidžiamos ne tik pasakojant jų išorinę išvaizdą, bet ir atskleidžiant vidines žmogaus gelmes, paliečiant sąžinę, nagrinėjant savisaugos instinktą, vaikų psichologiją, elgesį, jų gyvenimo būdą, šeimas, kuriose augo.

Detektyvas. Taip. Tačiau man knyga pasirodė labiau kaip psichologinis trileris/detektyvas, vietomis net atrodė tarsi skaitau ne detektyvą, o psichologinį romaną. Bet tik tarpais, nes, kaip minėjau, įvykių tikrai pakanka: čia galima rasti ir psichopatų-keistuolių, žmogžudysčių bei žmogžudžių, paslapčių, išdavysčių, neištikimybių, intriguojančių susitikimų, prisiminimų, apmąstymų, įtampos, nežinomybės, netikėtų siužeto posūkių, skaudžių išgyvenimų, vidinių abejonių ir t.t. Visa tai rašoma meistriškai, rašymo stilius lengvas, paprastas, bet įtraukiantis.

Didžiąją knygos dalį apima pasakojimas, kas vyksta dabar ir čia. Pagrindinės herojės – žurnalistė Kerstė Lindsi ir pramogų parko darbuotoja Amberė Gordon. Dvi moterys, du visiškai skirtingi gyvenimai. Vienintelis siejantis saitas – paslaptis, o gal tiksliau gyvenimas, slepiant savo tikrąją tapatybę, meluojant aplinkiniams. Taip, dar abi turi vyrus, tačiau šioje situacijoje vyras vyrui nelygus. Vienai gyvenime labiau pasisekė, kitai - ne taip gerai. Viena turi šeimą, du vaikus, kita – du šuniukus ir neaiškų tipą, kuris „dėvi“ svajonių princo kaukę. Nei viena iš moterų nėra tobula. O kaip tokia galėtų būti po tokių patirčių? Tik kiekviena savaip išgyvena savo psichologines traumas.
Tuomet įterpiami jau kitu šriftu rašomi skyriai, kur veiksmas vyko, moterims dar būnant mergaitėmis, t.y. pasakojama praeitis, kardinaliai ir skaudžiai pakeitusi šių dviejų moterų gyvenimus.

Pati knygos pradžia atrodė miglota, sunkoka buvo suprasti visus niuansus, nes truputį trikdė vis naujai iškylantys veikėjai. Tačiau labai greitai viskas tampa aišku.
Intriguojantis pasirodė abiejų pagrindinių herojų susitikimas po 25-erių metų. Tas stiprus noras susitikti, sužinoti daugiau apie viena kitą, ir kartu neapykanta, baimė, nes tai neįmanoma, uždrausta teisiškai.
Didžiausias pliusas, kad tai ne eilinis detektyvas, kurio pabaiga šiek tiek nusaldinta, tipiškas happyendas, t.y. žudikas išaiškinamas, ir nukentėjusieji gyvena sau laimingai ir ramiai. Šioje knygoje to nebus. Pabaiga man asmeniškai buvo netikėta, keistoka, kelianti daug klausimų, verčianti susimąstyti. Kodėl pasielgė būtent taip? Ar nebuvo kitos išeities? Žinoma, turiu savo nuomonę, kodėl atomazga tokia, bet geriau pasilaikysiu ją sau. Nenoriu atimti malonumo tiems, kas dar tik žada skaityti šį detektyvą. Apskritai knygoje nagrinėjama tema verta klausimų, diskusijų. Puikiai parodomas visuomenės požiūris į nusikaltėlius, jos žiaurumas nesigilinant į nusikaltimo detales, aplinkybes. Knygoje pamokamai pavaizduojama, kaip, atrodo, nekaltas vaikų elgesys gali baigtis tragiškai bei pakeisti jų visą gyvenimą.
Galų gale parodoma ir itin stipri moterų/mergaičių draugystė, kurios nesugebėjo ištrinti net laikas bei skaudžios patirtys. Kaip ten bebūtų, tačiau, manau, kad pačioje pabaigoje tai labai ryškiai pavaizduota. Draugas yra tas, kuris padeda nelaimėje ir....toliau skaitykite knygoje „Nedorėlės“. Rekomenduoju

O pati lauksiu, gal išleis lietuvių kalba kitą autorės knygą - "The Killer Next Door" - labai neblogi atsiliepimai ir reitingas

Dabar pradėjau skaityti John Irving - "Viename asmenyje". Tik bijau, kad nenuviltų. Pasiilgau tikrojo senojo Irving'o.

Aš šitos irgi noriu.

Žuvytės išgirta knyga visai sudomino, nuėjau pažiūrėti, kad žinočiau, kaip viršelis atrodo, jei ką.

Vėl atidėjau "Klouno Šalimaro" skaitymą, nes supratau, kad jai reikia daugiau laiko skirti, netinka tie trumpi prisėdimai prieš miegą. Vietoj jos pradėjau Seamus Deane "Skaitymas tamsoje", kol kas patinka ir lengvai skaitosi, šiek tiek primena "Andželos pelenus", tik be humoro.

Kam patiko "Tryliktoji pasaka"- gal bus įdomu sužinoti, kad ir filmas pagal šią knygą jau pastatytas. Šiandien jį pažiūrėjau. Kadangi man knyga ne per labiausiai patiko, nieko daug nesitikėjau, bet visai neblogai susižiūrėjo. Tik, aišku, daug kas labai sutrumpintai parodyta, o, pvz., apie pagrindinės veikėjos meilę knygoms visai neužsiminta.

Skaičiau,patiko.Jau nuo pavadinimo sukilo nostalgija laikams,kai skaitydavau mėnulio,gatvės lempų šviesoje,po antklode ir visur ,kur įmanoma

šitą buvau nuo pat išleidimo nusižiūrėjus, bet pabūgau. Sakau, gal kokių baisybių yra, o aš nemėgstu skerdynių

gal nuorodą duotum?
Dabar žiūrim serialą "Atpildas", tai ten veikėjas knygomanas. Kaip tik pradėjau skaityt Dikenso "Pasakojimas apie du miestus", tai viena serija apie tą knygą sukas. Velniškai gerai susuktas serialas, kad aš žiūrėsiu kartu su vyru, nebūčiau patikėjus

Parsinešiau iš bibliotekos " Bibliotekininkė", kas čia per 'šedevras' Ir iš klasikos kelias knygas, bandysiu "Frankenšteiną "skaityt