zuvyte26 -

, labai patiko metų asmeninė paslaptis
Labai džiaugiuosi, kad pasižymėjau po keletą sakinukų iš perskaitytų knygų, o kai aptingau, nebeužsirašydavau ir nebeprisimenu nei autorių nei pavadinimų. O gaila, taip smagu perbėgti savą sąrašiuką ir prisiminti malonias akimirkas su gera knyga.
Labai patikusios:
Herta Miuler "Amo sūpuoklės" apie internuotųjų stovyklą - knyga, kuri mane sukrėtė ilgam. Labai subtiliai perteikti tremtinių tarpusavio santykiai, požiūris vieno į kitą, požiūrio kitimas gyvenant neįsivaizduojamomis sąlygomis, kai nuo virtimo į vilką skiria plonytė riba. Jei kas skaitėte, pasidalinskiu vienu epizodu, kuris labai įstrigo. Apie tai, kai vietinė gyventoja dovanojo pasakojimo herojui nosinaitę, nes jis buvo panašus į jos žuvusį sūnų. Ir ta nosinaitė buvo jo vienintelis draugas, vienintelė artima siela...
Elif Shafak "40 meilės taisyklių" citata: ".. Galiausiai nei aš, nei jūsų mokytojas nežinome daugiau nei duota Dievo. Mes visi vaidiname savo vaidmenis. Svarbu tik viena: kad saulės šviesos neuždengtų ją neigiančiojo aklumas- aklumas žmogaus, kuris atsisako matyti. .."
Marina Achmedova" Mirtininkės dienoraštis Chadiža". Labai paprastas pasakojimas, be jokių vingrybių ir aukštų materijų, toks žemiškas žemiškas. Truputis knygos:
" ...Aš gi žinau, kaip žmonės mėgsta liežuvius nešioti. Prisiekiu, jie ir chinkalo galėtų atsisakyti- tegu tas guli lėkštėse, aušta, kad tik galėtų liežuviais paplakti: plaka plaka, apkalbos niekada nesibaigia. Nors močiutė sako kokiai kaimynei: "tik niekam nesakyk, aš tavimi pasitikiu, tik todėl tokius dalykus ir pasakoju.."- ta kaimynė iškart taip ir nulekia per kaimą, kaip varna, garbės žodis. Ir visi žino, kad jinai apie tave tas apkalbas paleido. Ir net močiutė kalbėdama žino, kad kaimynė tuojau lėks toliau plakti liežuviu, bet vis tiek pasakoja, nes tas liežuvis lenda iš jos, ir jeigu nepapasakos, valgyti negalės - jos viduje nebus vietos maistui, ten laikysis vien plepalai...".
Ir tos apkalbos gyvenimą taip suka, taip veikia, sunku net patikėti, kad pasakojama apie šiuos laikus, o ne apie viduramžius, kad šiais laikais taip žmonės gyvena. Labai įdomus pasakojimas apie Dagestano universitetą, jei apibūdinti vienu sakiniu: "Dagestano universitete ima visi". Kalba apie kyšius už pasirašytus egzaminus, įskaitas. Ir eina pasakojimas kaip apie du skirtingus pasaulius- kaimą ir miestą. Vienas visiška archaika, vandens atsineša iš šaltinio, merginos negali net pažiūrėti į vaikiną, ir kitas apie miestą, su visais naujausiais išradimais. Bet mąstymas mieste- toks sovietinis, toks tragiškas, pinigai ir pažintys ir viskas, jokių, absoliučiai jokių vertybių. Tik ir džiaugiesi visą skaitymo laiką, kad likimas lėmė gimti ir gyventi Lietuvoje.
Antano Gailiaus "Pro mansardos langą". Lietuvis rašo apie Lietuvą. Jautri, subtili knyga, paliečia ir skaudulius, bet knyga skleidžia šilumą. Lietuva aprašoma 2001 - 2011 metų laikotarpyje.
A.Čekuolis "Mūsų slaptieji ir dramblys bute". Čekuolis, tuom viskas pasakyta
Mark Haddon "Dėmė". Lietuvių kalba yra išleista šio autoriaus knyga "Tas keistas nutikimas šuniui naktį". "Dėmė" anonsuojama kaip itin linksma knyga, nors kai ją skaitai, nesi tikras, ar verkti ar juoktis. Pagrindinė tema- santykiai šeimoje. Jokio moralizavimo, pamokymų, tiesiog yra taip, kaip yra. Skaitant toks malonus jausmas, kaip plepant su drauge apie viską ir nieką. Jokių istorinių, geografinių ar šiaip pasaulėžiūrą plėtojančių žinių nėra, vien tik skaitymo malonumas.
Silvija Lomsargytė-Pukienė "Dita" . Patiko labai labai ir patiko nuo pradžių iki galo, kiekviena eilutė. Autobiografinė knyga, iliustruota nuotraukomis iš asmeninio albumo (labai tiko, įdėmiai peržiūrėjau), pagyvinta eilėraščių intarpais ( didžiulis knygos pliusas), kiekvienas skyrius baigiamas eilutėmis iš psalmių- labai tinkančiomis ir sustiprinančiomis įspūdį. Aprašyti ne patys liksmiausi laikai, prieškaris, karo, pokario metai. Viskas labai asmeniška, labai jautru, subtilu.
Jurgen Neffe "Einšteinas. Biografija". Parašyta nepriekaištinga kalba, sakinukų struktūra priverčia paploti katučių autoriui. Knyga duali: grožinė, Einšteino kaip asmenybės gyvenimo peripetijos ir mokslinė, mokomoji, pažintinė, labai plečianti akiratį. Knygoje bandoma atskleisti Einšteino gyvenimo paslaptį, remiamasi laiškais, ištraukomis iš laikraščių, iš dienoraščių. Papiktino jis mane kai buvo pasakojama apie pirmąją žmoną, tai nuoširdžiai aš ją užjaučiau , ypač perskaičius memorandumą, skirtą jai. Labai keistas santykis su vaikais. Bet ne man teisti, vis tik neįmanoma būti genijumi ir proto ir emocijų srityse.
Labai suprantamai supaprastintai pateikiami realiatyvumo teorijos pagrindai, kvantinės fizikos teorijos pagrindai. Jei vaikas linkęs į tiksliuosius mokslus- būtinai duočiau perskaityti knygą, nes uždeganti tyrinėti, mokytis. Aiškiai nurodomos sąsajos su filosofija, ypač Kanto, su aukštąją matematika, chemija. Sklandžiai pereinama nuo makrofizikos- visatos sandaros iki mikrofizikos atomų, kvantų.